Kažkur labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai tolimoje saloje esantys Cleiche rūmai

Kažkur rūmuose, pačiam rūsyje pasigirdo Eduardo klyksmas. Jis skambėjo kiekvieną rytą, kai jį bandė skrosti, bet šis kartas buvo tikrai išskirtinis. paauglys dar niekada tai nereagavo į savo giminaičius net po anastetikų. Jis kaukė kaip koks vaikas ką tik gimęs ir maždaug apie dešimtą ryto visi name buvę žmonės suklykė. Eduardas buvo paleistas... ne, jis pats ištrūko, todėl visiems čia buvusiems žmonėms tai kainuos... gyvybę. Maždaug po penkių minučių, kai visos sienos buvo aptaškytos krauju, po visus kambarius buvo išmėtytos burtininkų dalys, namas sprogo, bet ne bet kaip. Pirma nuaidėjo vienas smūgis. Tai buvo baltas, tarsi pačio dievo sukurtas, stulpas, perskrodęs namą per pusę, o po to, iš karto buvo dar vienas. Šį kartą jis buvo visiškai juodas, tarsi pragaro valdovas būtų metęs prakeiksmą šiai vietai, taip perskirdamas šiuos rūmus į keturias dalis. Teisiai pro vidury praskrido kažkoks juodas šešėlis ir pasikabino ore. Šešėlio veido nesimatė, matėsi tik juodas, į demono panašus kūnas. Jis ištiesė rankas į namą ir garsiai sušuko.
- Aš esu pasiuntinys, aš esu Dievas ir Velnias, aš esu jų nutarimas, todėl dabar atėjo atpildo valanda!- Prieš jo delnus pasirodė ratas su runomis. Puse rato buvo balto, puse juodo ir iš jo pasileido banga, kuri nuskriejusi link namo jį visiškai sunaikino. Šešėlis atmetė plaukus atgal, bet vis dar jo veido nebuvo matyti. Jo veide besimatė tik tai maža, pašaipi šypsenėlė. Jis žinojo, kad namuose nebuvo kelių burtininkų, bet jo laikas baigėsi... jis ilgai negalėjo išbūti tokiame kūne, todėl pradėjo kristi ir ant žemės nukrito tik tai Eduardas praradęs sąmonę. Jis dabar buvo visiškoje dykynėje ir jo pastebėti buvo neįmanoma..

Eliza per daug gerai pažinojo Eduard ir lyg tyčia nujautė,kad šis apsilankymas pas vaikiną bus kitoks.Nežinia,ar tai buvo likimas ar tiesiog su tapimas,kad ji atsirado oru čia,vos tik pasirodė antrasis juodas stulpas.Eliza suprato,kad kažkas ne taip,todėl tekina pasileido link rūmų.Gavo prisidengti veidą nuo skeveldrų,kurios lakstė į visas puses,kuomet namai buvo padalinta į keturias dalis.Mergina suprato,kad jaunasis Cleiche šį kartą įsisiautėjo kaip reikiant ir tai nieko gero nežada...Jau iš tolo pastebėjo vaikino kūną ant žemės ir nuskubėjo prie jo.Parpuolusi žemėn ant kelių,kiek kilstelėjo jo kūną ant rankų ir pasuko veidą į save.

Eduardas vis dar gulėjo ant žemės kaip koks numiręs ciucikas, nes vis dar buvo be sąmonės. Jis net nejautė Elizos šalia, bet prieš jo akis vyko kankinimai.. Jeigu dabar jis tiesiog miegotu, tai būtų atsikėlęs ir pradėjęs rėkti nesavu balsu, nes tokio skausmo jo kūnas ir siela niekada nebuvo patyrę..

Mergina ėmė segioti vaikino viršutinius rūbus,nes numanė,kad ant vaikino kūno bus daug pjautinių žaidzdų.Ką gi,ji neklydo.Pridėjusi vieną ranką prie jų,mergina lėtai,tačiau rūpestingai ėmė jas gydyti savo likusia magiška galia,kurią sutelkė į gydymą mintimis.
-Eduard...-tyliai pasakė ir toliau stebėjo,kaip pamažu jo žaizdos gyja.

Eduardas jautė kažką.. jautė, kad šalia jo buvo vienintelė jo gyvenime draugė, su kuria jo giminaičiai leido jam būti, vien dėl to, kad jis neįsiustu per daug ir nebūtų ankščiau sugriovęs visų rūmų. Jo runos ant rankų matėsi gan gerai, o ant nugaros tikrai ryškiai matėsi, bet turbūt nebuvo matyti jų, nes gi ant nugaros gulėjo. bet runos sukėlė daug skausmo kelios valandos po transformacijos ar bet kurio įjungimo. Eduardo veide pagaliau pasirodė bent viena emocija ir tai buvo - skausmas.

Eliza kiek nudžiugo,kad vaikinukas jau ima reaguoti į aplinką.Kiek buvo jos valiai,tiek apgydė žaizdas.Tikėjo,kad runos ant nugaros bus daug ryškesnės negu tos,kurios jam yra ant rankų ir,jog tai nežada nieko gero,tačiau jai tai buvo nė motais.Nepaliks Eduardo čia vieno.Palinko virš jo,merginos plaukai krito jam ant veido.
-Ar girdi mane?..-švelniu balsu sušnibždėjo jam į ausį.
Pridėjo smilių jam prie smilkinio.Kaip vela,buvusi kartu pagrobta nelaisvėje,mokė,tai turėtų nors kiek padėti jam atsigaivalėti.Ėmė jam siųsti savo energiją.

Eduardas vis labiau jautė Eliza prie savęs. Jo akių vokai sujudėjo ir jis maždaug po kelių sekundžių atmerkė savo akis ir pradėjo rėkti, nes jam siaubingai skaudėjo runas, visas runas, tiek ant rankų, tiek ant nugaros. Jis pradėjo kaukti, lyg skerdžiamas, bet jis jautėsi turbūt žiauriau, nes jis jautė visą skausmą, kai jį pjaustė. Jis net nejausdamas nustūmė nuo savęs Elizą ir susiėmė už galvos. Jo akys buvo pilnos baimės, baimės mirti. Jo baisiausias košmaras buvo mirti, o tie jo patirti kankinimai ir pjaustymai buvo jam nesvarbūs... tai buvo niekis palyginus su mirtimi. Ant jo kūno vis dar buvo likę kelios žaizdos, bet turbūt Eliza jau buvo priratusi jį tokį matyti.

-Nurimk,tai tik tavo galvoje,tavęs niekas daugiau neliečia,-bandė raminti vaikiną.-Na,bent jau be manęs...-patikslino.
Atsistojusi žengė žingsniuką link Eduardo ir priklaupė šalia jo.Uždėjo ranką jam ant krūtinės ir toliau siuntė jam savo energiją,kuri buvo rami ir šviesi.Vaikinas turėjo nors kiek apsiraminti,kitaip ji bus priversta imtis jo runų ant nugaros,kurios iš jos atims gan daug jėgų.

Eduardas tik po kiek laiko susivokė, kad jis nebėra ant operacinės stalo. Jis tik po kiek laiko suprato, kad jo šeimos rūmų nebėra.

Pajutusi,pasikeitusią vaikino energiją,mergina kiek sutriko.Dar niekada nebuvo atsidūrusi tokioje situacijoje,tad ežinojo,kaip elgtis dabar.
-Tau jau geriau?..-nedrąsiai pasiteiravo.

Atsiduso ir lėtai linktelėjo. Patraukė rankas nuo galvos ir staigiai apsikabino merginą.
- Ačiū..- Tyliai tarė. Jis tikrai buvo mielas vaikas...

Lengviau atsiduso,kai gavo teigiamą vaikino atsakymą.
-Juk žinai,kad visada tau padėsiu,-šiltai šyptelėjo ir pati jį apkabino.
Na taip,jis buvo mielas.Tik tada,kai jo runos jam neturėdavo jokio poveikio ir būdavo gerai nusiteikęs.

- Ačiū kad visada buvai kai man tavęs reikėjo.- Pasakė ir atsidusęs ją paleido. Apsižvalgė.
- Kas čia įvyko?

Nieko nepasakė,tik atsargiai palietė jo runas ant rankos ir pažiūrėjo į namą,kuriame,tikriausiai buvo pilna lavonų.Nejučia nusipurtė.

Atsiduso.
- Antrą kartą per visą gyvenimą nukenčia rūmai ir aš nieko neprisimenu..- Tyliai tarė ir pajautęs jos prisilietimą atsisuko į E.

-Nieko nepakeisi,laikui bėgant išmoksi susivaldyti,-prisivertė šyptelėti,bet šypsena atrodė per daug dirbtinai.Atidžiai žiūrėjo į vaikiną.

- Dėl ko susivaldyti?- Paklausė nesupratęs, nes jis net nežinojo, kas būna, kai aktyvuojasi nugaros runa... niekas nežinojo, nes neišgyveno..

-Vėl nieko neprisimeni?-paklausė,bet iš anksto žinojo atsakymą,tad trumpai viską išdėstė.-Temačiau juodą stulpą,kuris namą padalino į keturias dalis ir begalę nuolaužų...-atsakė ir dirstelėjo į vaikiną kiek baimindamasi,kad šis vėl nepradėtų šaukti.

Jis pasižiūrėjo į rankų runas.
- bet neatsimenu, kad būtų kurios nors išsišaukusios... o tamsa.. labai sunku ją iškviesti..

-Nesvarbu,svarbu,kad tau viskas gerai,-nutraukė jo apatiškas kalbas ir pasisuko į namą.
Varge,kaip reiks viską sutvarkyti?Juk Ministerija tikrai pastebės,kad dingo keletas burtininkų...

Atsiduso ir užvertė galvą į viršų. Iš dangaus lėtai pradėjo kristi snaigės.
- Taip senai mačiau dangų..- tyliai tarė ir užsimerkė.

Pati pažiūrėjo į dangų ir į snaiges,kurios taip nekaltai leidosi žemėn.Aplink buvo taip ramu,tik tie rūmai viską gadino...
-Aš tave taip pat mačiau senokai,-kiek linksmesniu balsu pasakė.

- Prašau, neprimink man išsiskyrimo, nes iš kart po jo.- Užtilo ir prisiminė tuos visus kankinimus po jų išsiskyrimo, todėl susiėmė už galvos susirietęs į kamuoliuką.

-Atleisk...-tepasakė ir apkabino vaikiną pati nesuprasdama kodėl.Taip ir užstrigo toje padėtyje,kuomet viena ranka Edurdą buvo apkabinusi,o kita atsidūrė jam kažkur ant pečių.

Eduardas atsiduso ir atsisėdo normaliai. Akys buvo pilnos baimės, bet jis jas nusuko į dangų.
- Kaip sekėsi, kol buvai išvykusi?