Palata nr. 3

- mažiausiai imk tai į galvą... kad tu žinotum, kaip man negera... emociškai,-atsidusi monica sunkiai užmerkė akis.

Pagaliau suradęs vazas, Danielius pamerkė puokštes.
- Suprantu tave, tokia nelaimė... Bet nebegalvok apie tai, žinau, kad sunku, bet tu nusiramink,-apsisukęs paglostė Monicos ranką.

- tie visi geri žmonės, kurie manimi rūpinasi... jie visi atėjo, o aš juos išvijau, aprėkiau... man man taip negera,-tarė tyliai ašarodama.

- Bet jie visi tave myli ir viską supranta... Tu visiems tiek kartų padėjai,dabar visi padeda tau,-nusišypsojo Monicai, nors ji ir užsimerus buvo ir nematė.

- o danieli, jums su gis viskas gerai?-paklausė pramerkusi akį.

- Nu kad lyg ir viskas po senovei,-kažkaip net nustebęs dėl tokio kalsuimo atsakė,- O kąąą?

- man dabar ėmė atrodyt, kad jūs vėl byrat, bet turbūt tik pradėjo atrodyt, nes man jau daug kas vaidenasi... tik gis sakė, kad jai seksas su tavim nuobodus,-pasakė vėl pavargus, dėl to nenulaikydama liežuvio.

- ne... o tai ką dabar, kokia giselė, toks ir aš, kokie mes - toks ir seksas,-nusišypsojo glostytdamas Monicos plaukus.

- dabar manau, kad jei judu išsiskirtumėt, aš neištverčiau,-pasakė neaišku kodėl dėl jų susirūpinusi.

- Nepergyvenk,-atsakė Monicai raminamu balsu,- Po Afganistano myliu Gis dar labiau nei prieš tai, o ji manau, man ir dar ką nos jaučia,-atsakė Monicai susimąstęs, iš kur ji ištraukė tokius įtarimus ir ar jam reiktų sunerimt.

- gerai, ateik dar kartą pas mane,-tarė ištiesusi rankas.

Danielius tvirtai apkabino Moncę, kuriai dabar aiškiai trūko stiprybės. O kam netrūktų, po tokio įvykio.

- saugok mano giselę, labai labai saugok.. šiandien supratau, kaip greitai mes galim prarast tai, ką turim brangiausio,-pasakė valydamasi ašaras į danieliaus petį.

- Visada saugosiu, pažadu tau,-atsakė Monicai net pats kažkaip sugraudintas, kai jam išvažiuojant Monica verkė ir rėkė garsiai, buvo ne taip baisu, kaip dabar matyt ją tyliai raudančią ir tokią liūdną liūdną.

- ir tu saugokis, jūs abu ir jūsų meilė man brangiausi dalykai,-pasakė ir pakštelėjus vaikino skruostą, lėtai jį paleido.

- Saugosiuos. Ir keik galėsiu, visada saugosiu tave,-nusišypsojo Monicai atsitiesęs.

- aš numigsiu, o tu būk gerutis... pasakyk gis ir alexui, kad labai atsiprašau, ir man labai gėda... ir po to pasakyk, kad man rytoj jų reiks, ir norėčiau, kad jie būtų gerai išsimiegoję... bet jei nesutiks eit namo, tuomet pasakyk, kad ateitų į palatą ir numigtų ant sofos bent,-paprašė vaikino, lėtai merkdamasi.

- Gerai Moni, labanakt,-tarė merginai ir tyliai išįjo iš palatos.

- tau ir labos,-tarė ir labai greitai, vos po kelių sekundžių užmigo.

rytinio gydytojo apsilankymo pažadinta, monica daugiau nebeužmigo. net gavus maistą, truputį paknaibė, nes seniau valgydavo už du, o netekus sūnaus,dingo ir monicos apetitas. neturėdama ką veikt, mergina žaidė su antklodės kampu.

Charly,šįkart be sūnaus, tyliai įkišo galvą pro duris. Pamatęs,kad mergina nemiega,įlindo visas ir uždarė duris.-Labas rytas,-tyliai tyliai sušnabždėjo.

- labas,-pasisveikino pažiūrėjusi į charly ir šyptelėjo.

Priėjęs atsisėdo ant lovos krašto. -Liūdna man tokia tave matyt,-burbtelėjo žiūrėdamas į baltą antklodę.

- tai ką jau... man ir nekažkas tokiai būt,-šyptelėjo ir paglostė vaikino ranką, guosdama jį, kad nebūtų toks liūdnas.
- ta visa gauja dar yra koridoriuj, nematei?-paklausė turėdama galvoj alexą, gis ir daną.

-Išlūžę ant kėdžių...,-šyptelėjo dirstelėjęs į duris. -Leido tau jie pailsėt bent truputį?,-susirūpino. Žino Charly koki lankytojai kartais įkyrūs