Palata nr. 3

atsigaudama, monica ėmė jausti siaubingą galvos maudimą ir kažkokią keistą tuštumą savo širdy, tarsi kažko jai trūktų. stipriai užsimerkusi, mergina bandė susivokti, ir atsiradęs suvokimas nusmelkė visą kūną, ar tiksliau tą pusę, kurią ji jautė. pagaliau prisivertusi atsimerkti, monica pažvelgė į alexą.
- mūsų sūnus?-paklausė prikimusi ir negarsiai, bet tokiu balsu, jog buvo galima suprasti, ką ji nori sužinoti iš tiesų.

Išgirdęs Monicos klausimą ir iš to supratęs, kad jis dėl tėvystės neklydo, dar baisiau pasijuto ir nuleidęs galvą, ją lėtai papurtė į šonus.

supratusi monica stipriai užsimerkė ir paleidus alex ranką, tyliai pravirko.

Alexas pažiūrėjęs į Monicą taip baisiai susigraudino, kaip jau seniai jam nebuvę ir pasilenkęs priglaudė lūpas merginai prie kaktos.

monica nieko negalėjo padaryt, kad nusiramintų, atvirkščiai, kuo toliau, tuo labiau raudojo.
- ...nužudžiau...-tesugebėjo pasakyt siaubingai savęs nekęsdama.

- Šaaaa... nekalbėk taip,-pasakė šluostydamas Monicos ašaras, kurios Alexui buvo kažkas labai labai baisaus.

- ne,-iškūkčiojo savo pilvą, kuris taip ir nebuvo spėjęs normaliai pasirodyt.

- Gal pakviest ką nors, kas tave nuramintų? Čarlį?-paklausė nežinodamas, kaip guost Monicą, žinojo, kad žodžiai ik labiau erzina, o apkabint bijojo, gal skaudės.

- gise-lę,-atsakė nenorėdama jokių vyrų kalbų, juk tik giselė pilnai supras monicą.- bet ir tu neišeik...

- Gerai, tik tuoj išeisiu paskambint,-pasakė ir paleidęs Monicą, svarstė, kur rast tą Giselę. Nusprendė, kad ji bus darbe, tai ten ir pabandė skambint.

moncė nieko nesakius toliau tyliai raudojo.

Alexas grįžo į palatą ir vėl prisėdo šalia Monicos.
- Tuoj atvažiuos,-pasakė ir nuleidęs galvą, prisiglaudė kakta merginai prie šono.

- ačiū,-turėjo galvoj, kad pakvietė giselę ir būna šalia, bet daug kalbėti nebuvo nusiteikusi, todėl užsimerkusi glostė alex plaukus.

Gis jau eidama laukiamuoju nusiimė aukštakulnius, nes jie labai šlykščiai ir kūrviškai skambėjo ligoninės tyloj.. basa nusibeltė iki trečios palatos ir vos,vos lenkdama rankeną, atidarė duris.. pamačiusi liūdną vaizdą, labai nuliūdo, kaip koks švelnus rūkas akis aptraukė..
-moni..?
Priėjus, atsisėdo kitoj pusėj nei Alexas ir švelniai žiūrėjo į draugę..

monica prmerkė akis ir pasuko galvą į gis.
- aš nužudžiau savo sūnų,-pasakė giselei ir vėl užsimerkė, nes taip mažiau grauždavo akis.

Gis jau važiuodama čia viską suprato, tik, kad Moncė per žiauriai čia ant savęs sustūmė, bet jausmas iš principo labai artimas buvo..
-katinėli.. nekalbėk taip..
švelniai paglostė Moncės plaukus, traukdama juos nuo akių..

Alexas pakėlė galvą ir atsitiesė galvodamas, kad jam gal reiktų išeit.
- Man gal jums nebetrukdyt? Vakare būtinai grįšiu,-pasakė ir nušluostė Monicos ašaras nuo jo pusės skruosto.

- bet čia tiesa,-atsakė šniurkščiodama, nes jautėsi tokia bjaurybė, savo žioplumu pražudžius niekuom nekaltą kūdikį.
- ačiū, kad buvai... bet lik vakare su žmona ir jess... pabučiuok ją nuo manęs,-paprašė alexo dešiniaja valydamasi akis.

- Monica... Dabar tu svarbiausia,-pasakė ir pasilenkęs pabučiavo merginai į kaktą.

monica nusuko galvą į giselės pusę, nors su alexu jai labai gera buvo, bet net dabar stengėsi, kad jis nepaliktų šeimos, o moncė jau kaip nors išgyvens.

-taip... turėtum atvažiuot.. ir man kavos galėsi atvežt..
Gis kažkodėl nemaloniai ir labai dirbtinai šyptelėjo Alexui, tikriausiai todėl, kad kaip tikrai gera draugė dėl visko kaltino nekokį vyrą, kuris nesugebėjo pasirūpinti savo vaiko motina.

Alexas supratęs atstūmimą, dar paglostė Monicos plaukus ir atsisveikindamas, linktelėjo Giselei.
- Sveik Monica. Svarbiausia, kad tu pasveiktum,-pasakė merginai ir lėtai išsivilko iš palatos prie durų dar kartą atsisukęs.

monica stipriai stipriai užmerkė akis alexui išeinant, buvo skaudu jį atstumt kažin kelintą kartą, bet taip tik geriau.
- aš tokia kvaila... man sakė pasitraukt, o aš stovėjau ant kelio ir nejudėjau,-pasakė giselei pagaliau prisivertus prabilt.

-o aš kaip kokia durnė ėjau tiesiai per raudoną, nes kažkodėl galvoj degė žalia...ir tada.. o tada buvo baisu..
Gis kažkaip niekam nepasakojo apie tą dieną, apie sūnų, bet dabar jau vistiek, susidarė tokia situacija, kai kalbėtis ir kalbėtis buvo geriausia

- būtų buvęs berniukas, vakar sužinojau,-pasakė ir vėl bandydama ašaras, žvelgė į gis.