Giselės butas.

-Dėl ko?
Pakėlė galvą į Danielių, nelabai suprato jo klausimą

- Dėl vaiko,-šyptelėjo ir atsisėdo ant sofos.

-Ne.. Aš esu laimingiausia mergina, o gal net ir moteris pasaulyje.
Nusišypsojo.

- Man tik gaila, kad aš tavo vaiko tėvas, kas nors kitas būtų labiau tikęs,-gūžtelėjo pečiais vis pažvelgdamas į vaikį.

-niekada gyvenime nenorėčiau vaiko nuo ko nors kito... Tas vaikas tai kaip dalis tavęs, tik kad visada su manim..
Pusiau miegodama sypsojos

- Tu jau kliedi...-nusišypsojo matydamas, kad Gis jau beveik miega. Truputį pasimetė pamąstęs, kur reiks dėt vaiką kai Gis užmigs, bet nusprendė, kad į Marką pagalbos tada kreipsis.

-visai ne, tai, kad beveik miegu nereiškia, jog kliedžiu... Tiesiog taip yra..
Nusišypsojo, pastarosiomis savaitėmis jai dažnai trūko miego dėl košmarų kurie kasnakt kartodavos, bet Gis stenges...

- Pamiegok, aš pasaugosiu vaiką,-pasakė Giselei šyptelėjęs.

-einu... Mettčiaus kambarys tiesiai prieš mano.. Kai atsibos ateik..
Sumurmėjo ir su visu pledu nuėjo į savo kambarį, ten automatiskai apsirengė pižamą ir susisukusi į kamuoliuką užmigo kairėje lovos pusėje.

Šyptelėjęs žiūrėjo į Giselę, o paskui toliau sėdėjo ant sofos laikydamas Mettą.

Truputi prasimerkė,bet dar nesuvokdamas kas vyksta pamatęs Danielių nusišypsojo ir vėl užmigo.

Šyptelėjo žiūrėdamas į vaiką. Nusižiovavo pagalvojęs, gal reiktų namo patraukt, bet juk pažadėjo Giselei sūnų prižiūrėt.
"- Nu gerai, jį darant malonu buvo, tai kelias valandas pasiaukosiu",-pagalvojo.

Toks iš transo pabudo. Apsižvalgė, sesutės jau nebuvo. O Danielis su jo sūnėnu, jis tik šyptelėjo. Paėmė savo jau švarius marškinius ir užsidėjo.

Išgirdęs, kad kažkas krebžda, atsipūtė, jau galvojo, kad staigi mirtis Marką ištikus bus.
- Niekad nežinojau, kad Gis brolį turi,-pasakė iš lempos galvą užvertęs, kad matytų su kuo kalbasi.

- O aš nežinojau kad vaiką turi,- nusijuokė. Apsižvalgė.

- Aš irgi iki šiandien nežinojau,-nusijuokė pritariamai linksėdamas.

- Bet jam jau 6 mėnesiai, o tu jo tėvas. Kaip galėjai nežinot?- žiūrėjo į jį tokia nesupratusi.

- Pirmiausia, tai kokius 3 menesius pati Giselė šešios pėdos po žeme buvo, o kitus tris nieko nesakė,-gūžtelėjo pečiais.

- Aaaaaaaa....- nutęsė ir pažiūrėjo pro langą.

Danielius bespoksodamas į televizoriaus ekraną vis užmesdavo akį ir į vaiką. Mąstė, ar jį reiks žiūrėt tik kaip Giselės vaiką, ar dar kaip ir į savo.

- O tau mano sesė patinka?- neiš šio, ne iš to paklausė.

Danielius atsisukęs pasikasė pakaušį.
"- Ką sakyt, ką sakyt?",-pagalvojo. Įvertinęs vaikiną pagal amžių, nusprendė, kad šis dar gali būt mokinys. O jei mokinys, yra tikimybė, kad mokosi Durmštrange, vadinasi, jei Danielius praskys, gali prasitart kitiem mokiniam, ir tada... neduok Dieve, piktojo Danieliaus reputacija žlugs. Viską taip mintyse sumetęs, nusprendė per daug neprisišnekėt.
- Aišku, patinka. Va ir vaiką net turim,-nusijuokęs palinkčiojo.

- Aaa... aišku,- nusijuokė. Ir atsisėdo ant sofos.

- Tik gaila, kad vaikus nelabai mėgstu,-pasakė šypteldamas. Iš tikro tai vaikų siaubingai nekentė, nu tik šitas išimtis buvo, bet ir tai charakteris neleido su juo kalbėtis, žaist ir seiliotis.

Giselė ryte atsibudusi, greitai pašoko iš lovos ir labai nustebusi pirma ramaus miego naktim nuėjo pas vyrus.
-Labasrytas vyrai..
Nusišypsojo ir priėjusi apsikabino brolį, tada pabučiavo Danieliaus žandą ir tada paiimė iš jo dar miegantį sūnų.
-Labas mažyli...