Giselės butas.

.

pagaliau po ilgos kelionės atsidūrė savo mielame butuke, su nuostabiu vaizdu į jūrą. Įsijungusi muziką, šokio žingsniu nuvarė į vonią ir ten nusipraususi išsitraukė darbų papkę. Ramiai niekeno netrugdom deliojio parašiukas, arba mesdavo šiukšlinėn nereikalingus lapus.

Pagaliau, nutaikęs laisvą minutę nuo savo svarbių darbų, Danielius atvyko pas Giselę, nes mergina jį kvietėsi. Jis nesibeldė ir varė kiauriai - juk tai Danielius. Sustojęs sušuko:
- Mielas mano rožinis pyragėli!

O nuo šito demoniuko nelabai ir pabėgsi tokiais būdais, todėl atsiradęs prie Danieliaus nusišypsojo. Nelabai jam svarbu buvo, ką sakė jo jaunoji šeimininkė, todėl net nereguodamas į šeimininkės vaikiną prakalbo.
- Kad ir kaip toli bėgtumėte, nuo demono nepabėgsite Panele.- Pasakė savo tuo tarnišku balsu ir nusilenkė, net nekreipdamas dėmesio į Danieliu.

Giselė pasiimė kažkokį apklotą ir po juo pasislėpė.
-Giselės čia nėra..
Sumurmėjo kaip kokia maža mergaitė nenorinti važiuoti į bažnyčia.

Demonas vis dar stovėjo vietoje, tik kad rankos prie šonų, nes tokia jo normali stovėsena kaip tarno buvo gi.

Giselė žinojo, kad labai stipriai prisidirbo ir dabar teks viską po truputuką sutvarkyt, išlindo iš po tos kaldros ir priėjusi abu pabučiavo į žandus.
-Taigi gal norit pažaist monopolį?

Danielis nesupratęs, nuėjo prie Giselės.
- Tai ką dabar prisidirbai, mažute?-paklausė pakėlęs antakius.

-Atidaviau sielą...
Giselė kažkaip niekad negalėjo nutylėt stovėdama priešais Danielį.
-O tai labai blogai?
Šiek tiek suraukė savo dailų vedelį.

- Tai siaubinga, Gisele. Siela - didžiausias žmogaus turtas. Kaip manai, kodėl jam reikia ne rankos, ne kojos, ne papų, o sielos?-šyptelėjo visažiniškai. Reiks paklaust šėtono, kaip Giselę išgelbėt.

-Nu man tai ką žinau.. Kur aš tą sielą dėčiau?
Giselė vistiek manė, kad gerai padarė, nors kažkur giliai neaišku kur buvo tokia mintis, kad nieko gero, bet Giselė optimistė buvo.
-Ai nu koks skirtumas? Norit ko nors išgert?

- Kaip tai, ką darytum? Tu ir esi siela. Dabar kalba tavo siela, o ne kūnas. Tu save atidavei. Ir ką už tai gavai?-paklausė.

-Kalba mano smegenys ir burna...
Giselė nusijuokė, kadangi lėktuve turėjo laisvo laiko, tai pasidomėjo kas gi yra ta siela ir Danielis tikrai nesąmones kalbėjo..
-Siela, tai savarankiška substancija, egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje, siela dažniausiai laikoma nemirštančia ir amžina; manoma, kad ji atsiskirianti nuo kūno mirties metu..
Papasakojo viską ką vikipedijoj perskaitė.

- Gisele, manai internete rašė žmogus, kuris buvo miręs? Taip, kai mirsi, supūsi ir nieko nebeliks. O aš po mirties vaikščiosiu su bordelio vaiduoklėm,-atsiduso, gaila jai Gis dėl kvailumo.

-Bet man buvo nuobodu...
Pasiskundė.. Be to Giselė nieko blogo nepadarė, tai buvo Jos siela ir Ji galėjo daryti ką norėjo.

- Nuobodu, tai reikėjo mane pasikviest arba pasilinksmint, o ne su tuo gaura susidėt,-atsiduso.

-bet man jau nebeįdomios tokios linksmybės...
Pasiskundė, paliesdama Danielio skruostą.

- Galim pasilinksmint išsikvietę demonų, bet nebūtina jam sielą atiduot,-pavartė akis.

-Dieve Danieli koks iš vis tau skirtumas ar aš su siela, ar be?
Giselė pašaipiai nusijuokė ir nuėjusi prie baro išsitraukė butelį Jack Daniels.

- Man jokio skirtumo, man nepatinka JIS,-parodė į tą daiktą demonu vadinamą.

-Danieli kur tavo kultūra? Negražu į žmo.. demonus pirštais rodyt..
Subarė Danielį ir atsisukusi pradėjo piltį Danielsą į taures.

- Aš ne pirštu rodžiau, o galva,-nusijuokė iš merginos.

-Koks skirtumas.. Vis tiek elgiesi negražiai..
Erzino Danielis jau ją. Tas kvailas Demonas jau buvo jos dalis ir nieko nepakeisi. Arba jis su tuo susitaiko arba eina kur nori. Giselė padavė taurę Danieliui, tada Eric'ui ir vieną pasiliko sau.

Demonas klausė tų jų kalbų apie sielą ir nusišypsojo.
- Panele, turiu teisę, kai ko paprašyti vaikino?- Paklausė vaikinukas laikydamas taurę rankoje.

Giselė atsigėrė iš savo taurės, ne itin mėgo šį gėrimą, bet ką jau.
-Klausk ko tik nori..
Abejinga nuėjo prie baro ir atsisėdusi pradėjo vartyt žurnalą.