Cristiano W. butas

***

Nicolė atvairavo į Paryžių. Sustojusi vienoje gražioje gatvėje prie namo, iš kurio butų turėjo atsiverti gražus vaizdas į miestą, Ni išlipo ir atidariusi duris, po vieną išėmė Melissą ir Davidą. Buvo tvirtai nusprendusi palikti Chrisą.
Paėmusi vaikus už rankučių, daiktų kol kas neėmė, tik ant peties užsikabino rankinę, kurioje buvo prikrauta šiokių tokių vaišių - juk nevažiuosi pas žmones praleist nakties ar dviejų ir niekuom neatsilyginsi. Liftu užkilusi į septintą aukštą, Nicolė priėjo prie durų ir paspaudė skambutį. Duris atidarė miela, šviesiaplaukė Nicolės bendraamažė.
- Sveika... O, kokie meilučiai,-pasakė su jaučiamu prancūzišku akcentu ir apkabino Nicolę, o po to po bučkį į žanduką apdovanojo ir mažylius.
- Labas, Monica, džiugu tave matyti,-Nicolė taip pat apkabino savo sesers pakaitalą, kuri tiesą sakant, Nic labai patiko.- Tikiuosi jums netrukdysiu?-iš karto paklausė, nes jautėsi nelabai jaukiai.
- Žinoma ne, Cristianas išvykęs darbo reikalais į Angliją, kaip visada,-pavartė mėlynomis akimis,-Man kaip tik palaikysit draugiją,-tikrai draugiškai šypsojosi.
- Tikiuosi nemeluoji,-Danvers nusijuokė ir kumštelėjo Mo į šoną.
- Argi aš galėčiau?-sukikeno naujoji Wilsonienė ir nprisiminusi, kad jos tarpuryje, įsitempė Nicolę į vidų,- Kavos, arbatos?-paklausė jau eidama rinkti puodelių.
- O ne, dėkui, gal vėliau,-atsakė Ni,- Man labai reikia į parduotuvę, šį tą pamiršau,-atsiduso ir pasodino savo atžalas ant sofos.- Ar būsit geri ir klausysite tetos Monicos, kol mamytės nebus?-paklausė abiejų. Šie du sukrykštė ir ištiesė rankas į Wilson.- Tikiuosi neužkrausiu tau jų šiek tiek palikdama su tavimi?-paklausė pasitaisydama suknelę.
- Ne ne, kaip tik, džiaugiuosi galėdama pabūti su tokiais angelėliais,-ne ką mažiau nei vaikai, sukrykštė Monica.
- Tu - mano angelas sargas,-nusijuokė Nicolė ir nuėjo prie durų,- Ačiū tau be galo, tuoj grįšiu,-besijuokdama nusilenkė ir dingusi iš buto, mašina nuvažiavo į parduotuvę.

Chrisas, neketindamas taip lengvai prarasti šeimos, atsibeldė į Paryžių paskui Nicolę. Išniręs prie namo, kuriame tebuvo lankęsis tik vieną kartą, pamatė iš už kampo dingstančius žmonos mašinos numerius. Akimirką pagalvojęs, važiuoti iš paskos, ar ne, sustojo. Priėjęs prie buto, pabeldė. Duris atidarė Monica.
- Laba diena, kur Nicolė?-iš karto paklausė jos ir pamatė ant sofos sėdinčią Melissą. Mergaitė pamačiusi Chrisą, ištiesė į jį rankas ir sušuko "Tėte!". Chris nusišypsojo dukrai ir jai pamojavo, baisiai užsimanęs ją apkabinti.
- Sveikas... Nežinau, ji išvažiavo kažkur,-atsakė šeimininkė truputį nuleisdama akis- Užeisi?-paklausė aišku, nelabai noriai.
- Ačiū bent tiek,-šyptelėjo,- Na, neilgam, tik pasisveikinsiu su vaikais,-atsakė ir kai jį praleido, nuėjęs apkabino ir pabučiavo abu. Truputį su jais pasidžiaugęs, atsistojo.- Atsiprašau, kad sutrukdžiau,-šyptelėjęs pasakė Monicai ir nuėjo prie durų.
- Nesutrukdei, tu čia visada laukiamas,-kaip visada, su prancūzišku mandagumu atsakė ji.
Danversas nusišypsojo.
- Iki pasimatymo, buvo malonu pasimatyti,-atsisveikino ir pasiuntė po bučinį vaikams.
- Iki,-atsakė Monė, ir Chrisas greit nulipęs laiptais, įsėdo į mašiną ir išvažiavo... kažkur.
[i]