Ežero pakrantė

-kiekvienam savo
~nusišypsojo~
-aš negaliu pakeisti savo prigimties

- Aš tau ir nesakiau nieko,-nusijuokė.

-aš tik šeip garsiai mąstau

- Aaaišku,-nusišypsojo.

-kokios tu tautybės pagal kilmę?

- Realiai tai nežinau, pas mane šeimoj visokių tautybių pilna,-šyptelėjo.

-gali nepasakoti
~nusišypsojo~
-pas mane panašiai

- Nu va,-nusišypsojo ir prisiminęs, kad kažkur bendrajam kambary paliko arbatą, mostelėjo lazdele ir ją atsidangino.

~paėmė iš jo arbatą ir gurkštelėjusi grąžino~
-ačiū
~nusijuokė~

- Prašom...-pažiūrėjo į tuščią puodelį ir numetė šalin.

-gal išsimaudom?
~paklausė~

Pasvarstė truputį ir pakraipė galvą.
- Nu gerai, galima,-linktelėjo ir atsisėdęs ėmė rengtis.

~Karmelita pasekė jo pavyzdžiu.Mikliai išsinėrusi iš drabužių laukė kol jis nusivilks savuosius~

Baigęs rengtis, susidėjo savo drabužius ir tiesiu taikymu nuėjo ant tilto, nuo kurio panėrė į vandenį.

~Karmelita atsispyrė nuo tilto ir gracingai šoko į vandenį~
-kaip gera

Nu ką Charly bėgiojo su Mark papludimį,vis padarydamas koki pratimą.

Ela jau seniai nevaikščiojo ežero pakrante. Apskritai labai seniai kada buvo lauke, mat saulė jos netraukė, o ir oras dabar nebuvo iš šiltųjų. Lėtai eidama pakrante tolumoje ji pamatė pažįstamą siluetą. Charly. Kaip visą laiką, vaikinas rytais daro apšilimą. Ela apie tai žinojo, nes kartais, kai klaidžiodavo po naktinio pasibuvimo, jisai bėgiodavo ryte. Žinoma, Elos niekada nepastebėdavo. Tai buvo priežastis, kodėl po mokyklos ji pasirinko ne "gerąją" pusę, kuri akivaizdžiai pralaimi. Vaikinui artėjant ji menkai šyptelėjo, bet šypsnis greitai dingo nuo jos veido. Tai įprastas merginos bruožas : Tik labai artimi drauga mato jos šypseną. ir tik labai retai.

((klausyk, tai tipo durmštrange kartu mokėmės bet aš tavęs nepastebėdavau?))

((teip : D))

Charly prabėgdamas sulėtino,kai Markas pakeitė kryptį į merginą. - Markai ne!,-vaikinas nenutuokė ką šuo darys.

Charly pribėgo,bet pamatęs kad šuo nieko nedaro atsikvėpė. -Atleisk...jis jau gimė būdamas Kazanova,-nusijuokė ir pakėlė akis į merginą. Ir tada įvyko kažkas tokio kas net pridusino vaikiną. Tos akys...Charliūzo vidui pradėjo žudyt ląsteles.

Crystalė, kaip kokia skruzdė vilkdama naštą visai ne pagal savo kūnelį, viską sumetė ir nsuivalė prakaitą. Pavargo mergyčka, bet ką dabar, labai norėjo gražiai pasveikint Audrey su gimtadieniu. Aišku, jei ji ateis, nes iš galima visko tikėtis, tačiau Matt'as tiesiog privalėjo atitempt savo mylimąją kad ir už ausų. Vis dėlto tikėdamasi paties geriausio, Crystal savo dovaną pasidėjo atskirai ir kiek toliau, o tada patiesė didelį pledą ir magiškai pastatė didelį skėtį nuo saulės pakraštyje, jeigu ką. Nusimovusi savo aukštakulnius, kad nemindytų pledo, Crystal padėjo didelį tortą ir daugybę sulčių pakelių - į daugiau nei pusę jų, buvo sumaniai supiltas vynas. Šone padėjusi ir keletą vandens buteliukų, Crystal išdėliojo sumuštinius, vynuoges ir arbūzus iš dėžės, o tuomet atsisėdo po skėčiu ir linksmai lingavo pagal įsivaizduojamą melodiją.

Vos nešliauždamas nuo nepakeliamo jam karščio, Matt'as pagaliau pasiekė ežerą ir jau nebeturėdamas jėgų, tiesiai veidu žemyn nukrito ant pledo netoli Crsytalės.
- Kaip karšta... Aš mirštu....-išlemeno įsivaizduodamas, kad tirpsta, nes panašiai ir jautės.

Crystalė pažvelgė nuslabusį Matthew, kuris atrodė, bet kurią akimirką mirs, ir dar atėjusį be Audrės, nu bet ką, gerai ir tas ligonis.
- Vargšas... Nieko, pagal idėją tokie kaip tu saulėje sudega, o tu tik seksovai prakaituoji...-nusijuokė ir paspaudus savo buteliuką su vandeniu, tekančia srove gaivindama šlakstė vargšą vampyriuką tarsi kunigė per mišias.