Didžiosios miesto kapinės

((Ne, šį kartą būtų Eduardas, nes kontraktą galima perduoti kitam demonui jeigu Demonas miršta xDDD))

((Susimuškit :DDDD))

-Aš negražiai apsirengus...
Pažiūrėjo į kvailą, suplėšytą suknelę, kuri ant Giselės neatrodė taip jau blogai, bet vistiek nepatiko.
-Aš vėl gyva...
-

((Gerai, nepasakok man savo istorijų, aš ir tuoj sugalvosiu, kad Danielius yra piktoji tungulų ragana su tiranozauro savybėm, ir ji yra visos žemės gimdytoja, o visi demonai yra jos pavaldiniai plaunantys ir masažuojantys jos plaukuotas kojas :DDD))

Danielius apsimetė negirdėjęs, kad turės atsilygint.
- Aš irgi negražiai. Einam geriau namo, tuoj sušalsim, susirgsim ir vėl abu mirsim,-nusijuokė prisiminęs, kad vis dar basas sėdi ant sniego.

-Aš durna, visai..
Sumurmėjo, stodamasi, nekreipė dėmesio į sniegą prilipusi prie rankų ir kojų.
-Kam aš ta sielą jam atidaviau??

- O ką aš tau sakiau? Kvaiša, idiotė, debilė,-nusijuokė pakartodamas viską ką buvo sakęs ir tiesiogiai, ir tik mintyse.
- Ir dėlto tave prikelt buvo neabejotinai sunkiau, nes tau sielą reikėjo atkurt iš naujo, bet užtat ji dabar švari, be nuodėmių, kontraktų ir tikriausiai, tu vėl nekalta,-net prunkštelėjo tai pasakęs.

-Aš? Nekalta?
Pradėjo juoktis...
-Ot linksma, bus...
Pakilnojo antakius ir pažiūrėjo į Danielių, kuris mėgavosi sniego teikiamais malonumais.
-Liksi impotentas, jai per ilgai ant sniego sėdėsi..

Danielius iškart pašoko ir apsimovė batus.
- Tu čia rimtai sakei?-paklausė išsigandęs jau.

-Taiu aišku, užšals tavo genitalijos ir po to jau niekada neatsistos į reikiamą poziciją.
Rimtai pasakė..
-Nu bet ta suknelė, tokia baisi....

- Bet vistiek tu buvai išrinkta gražiausia praeitų metų lavone...-šyptelėjo ir pradėjo rinkt visus rakandus, kol niekas nepamatė - dar apkaltins kapų išniekinimu.

-Kaip šlykštu.. Aš noriu nusiprausti..
Nusipūrtė, įsivaizdavusi savo kūną paskendusį žemėse ir sliekuose.

- Žinai, kad tu prisikeltum, kraujo paaukojo 30 nekaltų merginų, kunigas ranką, o net nekalbu apie akis praradusias varnas ir kūdikius, kurie prarado 666 pirštus. Bet akys ir pirštai ne mano gamybos - pirkau,-šyptelėjo, nes šitoje istorijoje jam labiausiai gaila buvo vargšų beakių paukščių.

-Einam iš čia, man nusibodo būt nekalta..
Juoktis pradėjo.
-Tikiuosi mano namo nepardavei..

- Aišku ne. Paskui ką tau papasakosiu...-visas linksmas ir švilpaudamas mostelėjo lazdele ir visas jo turtas kažkur dingo.

-Kur einam?
Paklausė Danielio, nes Gis dar truputį miglotai mąstė.

- Pas tave, pas mane, ar išvis į ligoninę?-pasiūlė Giselei.

-Turi namą kokiam miške, ar negyvenamoj saloj?
Nusijuokė. Dabar mažiausiai norėjo, kad kas nors sužinotų, kad ji vėl gyva.

- Tai kad... ne,-nusijuokė pamąstęs.

-Tai ką darom?
Tikrai keistai atrodytų jai negyvėlės namuose, ta pati negyvelė pradėtų gyvent.

- Geri, aš turiu tris namus ir viena butą: du namai Paryžiuj - vienam jau buvai, kitam aš laikau savo pagrobtus žmones, bet dabar ten nei vieno nėra. Kitas namas Los Andžele, su pūkuota lova tau, o butas Niujorke. Ką renkies?-nusijuokė išvardinęs viską.

-Renkuosi pagrobtųjų namus.
Nusijuokė.

- Gerai, bet žinok, ten daug kas išprotėdavo,-sukikeno ir apkabino Giselę per petį, ruošdamasis keliaut oru.

-Ate kapinės, aš čia negrįšiu...
Nusijuokė ir nusiuntė oro bučinį kapinėms.

- Negrįši, negrįši,-nusijuokė ir dingo oru.