Miško giluma

Lėja nusekė paskui visus.

Pačiam pačiam gilumyne, gauja kentaurų sukūrė lauželį. Primetę nuo vasaros džiovintų šalavijų, ėmė laukti dūmų. Iš dūmų formų, jie spėja ateitį.
- Žiūrėkit.... Galiu kirst, kad žiemą Durmštrangas turės naują direktorių!
- Aik tu durniau, vpš nusišneki, neprimatai tai ir čiaupkis, asile tu, arba ačkarikus užsidėk...-vienas kentauras pareiškė apžiūrėjęs dūmus,- Čia tiksliai matos, kad Latvijoj meteoritas nukris!
- Tai, kad man irgi atrodo, jog direktorius keisis...
- Grybai jūs! Durniai, nu nepavadinsi tokių kitaip...-vėl reiškėsi tas karštakošis.
- Ne bet tikrai.... Čia direktoriaus kabinetas, o čia visiškai kitas žmogus sėdintis...-jau trečias ėmė kalbėti tą patį.
- Vistiek bliot Latvijoj meteoritas nukris, AŠ jum PASAKIAU!-užrėkė nervatikas ir nuėjo piktai mėtydamas uodegą į šonus.
- Nu bet tikrai... Čia pavaduotoja direktorės vietoj sėdi!-sušuko vienas ir dar ilgai ilgai kentaurai diskutavo apie šios dienos būrimą...

Hera atsirado vidurį miško kur laukė keletas tų padarų,tada lėtai prie jų nuėjo...jautė kaip jie taraukia iš jos visa džiaugsma.

Mariana Pažiūrėjo į Herą ir dėl visa ko atsitraukė nuo jos toliau.

Hera atsisuko į Mariana.
-Jai bijai išsikviesk gynėja.
Ir nuėjus prie pat tų padarų pradėjo su jais derėtis ir priminti ištikimybę Tamsos Valdovui.

- Nebijau, - pasakė ir pasižiūrėjo į virsšų.

Kiek pakalbėjus Hera visa balta kaip popierius grįžo pas Mariana.
-Sutiko...

-Sutiko bendradarbiauti.....

Mariana patraukė per mišką link link miško pakraščio.

(( vatau))

((Tu čia man? ))

((APSIDAITO -tai turbut kad tau...))

- Turbūt nelabai mane pažysti, - pasakė apėjus aplink Herą ratu ją nužvlgdama.

-Kure prasme?!-Sneipiškai kilsteli antakį.

BOOOOOOM! ten pusės miško dydžio skylė.Nesveikai kratydamas kažkas panašaus į Herą išropojo iš duobės.Atsistojo ir dar keisčiau raitydamasi nuėjo kažka kliedėdama "Išžudysiu"..."Sukaposiu"..."Paskersiu b**T"

Traukdamas per sniegą, Alexėjus atvairavo į mišką ir sustojo kažkokioj aikštelėj.
- Lile, bijau išlipt, lauke taaaip šaaaltaaa...-net sudrebėjo pagalvojęs apie šaltį lauke.

Mergina apsidairė aplink visur balta,balta,balta,kaip sustiprinto režimo psichiatrijos ligoninėje.
-susiimk Wilsonai,-Lil šyptelėjo,-lipam laukan gy bus smagu,-pakėlė savo išpuosėlėtą antakį viršun ir vėl kumštelėjo vaikinuo į pašonę bei atidarė mašinos dureles.Į kabiną užtelėjo šaltas vėjas Lil nusipurtė,-vajėj lauke,kaip antarktidoj,tik pingvinų trūksta,-pasakė išlipdama bei vos nenusivoždama ant žemės,-man viskas gerai,-laiku spėjusi įsikibti į mašinos dureles Liliana sugebėjo išlaiktyti pusiausvyra,vat kokia ji šaunuolė.

- Aš nenoriu išeit iš savo mažutės....- Alexas vis drebėjo įsikibęs į vairą, buvo vasaros žmogus jis šimtu procentų ir nepakentė šalčio. Vis dėlto jam kartais patikdavo pasilaidyt gniūžtėm ar vieną kitą angelą padaryt, o pamatęs, kad mašina rodo -6 visgi apsisprendė, kad turbūt geriausias metas tą padaryt yra dabar, nes jau šilčiau tikrai nebus, tik šaltės. Prisivertęs, Alexandrovičius šiaip ne taip atsidarė dureles ir maudamasis belekokio šiltumo močiutės numegztas pirštines su elniukais, ir dar apsirišdamas tokį patį šaliką, iššoko ant sniego į pusnį.

Liliana apėjo mašiną ir stabtelėjo greta Alexo,-gražios pirštinės,-šyptelėjo ji iš palto kišenių traukdama nuobodžias mėlynas su snaigutėm kumštines pirštines,-šalikas..eee...-pamačiusi,jog vaikinas dar ir šaliką su elniukais turi Lil pradėjo krizenti,-vajė jis irgi tau tinka,-skėstelėdama rankomis Lil žengtelėjo žingsnį į priekį,-tai žinai kur vienaragiai žiemoja?-atsisukus į vaikiną paklausė,-nes aš tai nežinau,beet vistiek noriu juos pamatyti,-linktelėjusi pasakė,jau kurdama aštraus veiksmo planą,kaip užmatyti vienaragį.
Apsižvalgiusi ji nieko gero nepamatė:tik daug medžių,kelis gyvunų pramintus takus,kurie vedė dar giliau į mišką čia tikrai įmanoma pasiklysti pamanė mindžikuodama vietoje ir tikrindama palto kišenes kurgi ji padėjo tą nelemtą mobilujį....

- Ačiū ačiū... Močiutė man kiekvieną žiemą padovanoja, iš tikro megzt jai ne lygis ir nepatinka, bet dėl manęs visada ką nors numezga,-linkčiodamas pasigyrė ir ėmė dairytis aplinkui.
- Iš tikro tai nežinau, anąkart ėjau ėjau kur išėjo ir pamačiau, bet galiu paguost, kad jie tikrai kažkur giliau gyvena,-nusijuokęs Alexėjus patraukė vienu iš takelių gilyn į mišką, atsargiai žiūrėdamas po kojom, ar kokios duobės nebus, ar medžio šaknis po kojom nepasimaišys. Gerai, kad naktis šviesi, tai ne.labai daug pastangų reikėjo taką įžiūrėt.
- Ei, einam, aš žinok labai gerai orientuojuos pagal žvaigždes,-pamojo Lilei, aišku nutylėjo tą faktą, kad prieš daug daug metų kelis mėnesius miške praleido pasiklydęs, nu bet tada jam buvo sutrenkta galva, žodžiu kam reikia, tas tą istoriją atsimena ir čia nesiskaito, o dabar jis vėl erdvėj susigaudo labai gerai.

Liliana šypsodamasi klausėsi vaikinuko pasakojimo apie močiutę,-kietuolė ji matai,-aš ir tokios norėčiau,-kiek užsigalvojusi pratarė,mat jos močiutė jau buvo mirusi ir merginai jos karais trūko,norėjosi,kad ir jai kas numegztų šaliką su elniukais....
Tai va Lil kiek nuliūdo ir apžvelgė vakarėjantį dangų,kuriame švietė menulis su fainuolėmis žvaigždėmis ir kitais neaiškiais obijektais...pala neaiškiais obijektais?kas per velnias?merginą atidžiai ,,įsmeigė'' akis į dangų.Hmmm...nesąmonė belenkokia galiausiai gūžtelėjo pečiais ir nusekė paskui Alexą miško takučių pokol prisigretino,-pasitrauk biškiuką į šalį,nenoriu klampoti per sniegą,-sumurmėjo,atseit nepatenkinta,bet potom vistiek nemačiom šyptelėjo,-žinai aš tavim pasitikiu,-kilstelėjo antakiuką,-neees pati tai neįsivaizduoju kur šiaurinė žvaigždė...,-pauzė,-neee pala ji tipo šiauriai viskas man aišku,-iškėlusi pirštinėtą ranką pasakė žvilgtelėjusi, į vaikiną-et bet vistiek nesugėbėčiau rasti kelio namo,taigi mūsų abiejų gerovė priklauso nuo tavęs,-melodramiškai nusijuokusi mergina pavartalioja akytes,-žinai ką?-taip ne į temą nusprendė pasakyt Lil,-manau vienaragiai ganosi kur nors slaptose pievose,kur lanksto rožiniai zuikučiai,vaivorykštės už kiekvieno kampo ir amžina vasarėlė net neįsivaizduoju,kaip jie pakelia tokį matų laiką,kaip žiema,-užvertusi galvą aukštyn kalbėjo Liliana,galvodama,jog tikrai neužklius už kokio nosr rastigalio ir nenusivers.