Miško giluma

Aišku, Lėja jau nebegirdėjo, apie Alexo kulinarinius sugebėjimus, nes buvo jau tolokai nubėgusi. Jam priėjus, Lėja nusišypsojo.
-Darau hipotezę, kad kokios dvi savaitės.
Tyliai pasakė, svarstydama, ar Alexas žino, kaip reikia elgtis su tokiais gyvūnais. Nors hipogrifas buvo dar visai mažas, tačiau galėjo padaryti taip, kad ir Alexas ir Lėja atsidurtų ligoninėje.
-Jie, mėgsta, kai su jais elgiamasi pagarbiai.
Pratarė mergina ir ramiai, nedarydama jokių staigių judesių priėjo artyn. Žiūrėdama į hipogrifčiką, Lėja labai žemai nusilenkė. Paukštis, žirgas, ar jų abiejų mišinys, padarė tą patį. Lė priėjo artyn ir gyvį paglostė.
-Išalkai, mažyli, išalkai... - nusijuokė tebeglostydama hipogrifą.
-Na, o dabar tu - pasakė Alex'ui, turėdama omeny nusilenkimą.

- Dar taip nemačiau, man 20 greit, o jam 2 savaitės,-suburbėjo labai tyliai, bet priėjęs vistiek nusilenkė paukščžirgiui.

Lėja pradėjo juoktis.
-Negi nesi niekad matęs hipogrifo? Kokie jie būna, kai užauga....
Nutęsė Lėja ir kurį laiką svajingai spoksojo į tolį. Galvojo, kaip būtų gerai paskraidyt tokiu. Lėja buvo skaičiusi, kad, jeigu hipogrifas nusilenkia, leidžia jį glostyt ir taip toliau, tai vėliau ir paskraidina. Tai bent būtų. Pora minutėlių taip mąstydama, visai pamiršo apie savo kelionės tikslą. Ji gi valgyt hipogrifui atnešė. Jis dar buvo per mažas, kad galėtų sau ką nors susimedžioti, beje, nemokėjo.
-Kaip manai, ar juos visko išmoko tėvai? Na žinai, mama hipogrifė.. tėtis hipogrifas - juokdamasi sučiauškėjo Lėja. Mergina tikėjosi, kad šie gyvūnai instinktyviai patys viską moka. Juk kaip jis skraidyt išmoks? Jaunoji mokytoja prikando apatinę lūpą.
-Kitais metais, turbūt, galėsiu vaikams parodyti jį per pamokas - pratarė. Norėjo su kuo nors pasidalinti savo sumanymais, - juk nuobodu vien klasėj kiurksot, ką?
Paklausė, nors tai labiau buvo retorinis klausimas. Nežinia kam šypsodamasi, sau, Alex'ui ar hipogrifui, Lėja atrišo maišą ir išpylė jo turinį ant didelių žalių samanų. Tai buvo pora nelabai didelių šeškų. Pamatęs maitą, hipogrifas puolė ją taršyti.
-O... - tepasakė Lėja stebėdama, kaip jos mylimasis "augintinis" rija šeško galvą, - o jis greitai auga...

- Net aš to nevalgau!-nusijuokė žiūrėdamas į hipogrifą.
- Naaa, gal ir išmoksta patys. O tai kur jo mama?-paklausė bijodamas, kad neateitų kokia didelė mamytė.

Lėja patrūkčiojo pečiais. Per savo klaidžiojimus miške, jokios hipogrifės nematė.
-Net neįsivaizduoju - visiškai atvirai pasakė ir jos šypsena kiek prigeso.
-Vargšas mažylis... - tyliai pasakė Lėja ir atsidususi prisėdo ant kelmo. Hipogrifas jau buvo sudorojęs vieną šešką ir ėmėsi kito.
-Aš jam kelias dienas nešiau po vieną šešką, paskui po du... o dabar jau žiūriu, kad dviejų per maža.
Suraukusi kaktą konstatavo Lėja. Mąstė kur daugiau tų gyvių gaut. Iki šiol, tai pirkdavo Vorasody, pas tokį seną kvanktelėjusį burtininką. Bet jis daug jų neturėjo. Hmmm.
-O kaip tau sekasi? Taylor'as sakė, kad susižadėjai jau? Tai kada vestuvės, a? - paklausė Lėja ir nusijuokė, tačiau liūdesio šešėlis, dėl vargšo, palikto hipogrifo, vistiek nedingo nuo jos veido. Pasirėmusi galvą ranka, Lėja stebėjo, kaip hipogrifas taršo mėsą, ir laukė Alex'o atsakant.

- Jei man gimtų hipogrifas, tai ir aš jį palikčiau,-ėmė juoktis.
- Žinai, kada aš susižadėjau? Pernai vasario 14. Turbūt pusmečiu anksčiau, ne Tayloras su Karla,-nusijuokė ir prisėdo ant kito kelmo.
- O tuoksimės...žadam šią vasarą. Lyg ir,-sukikeno traukydamas pečiais.

-Na, kur gi. - Lėja nusijuokė. Kažkodėl pagalvojo apie Taylor'ą. Tasai buvo tikrai geras tėtis, labai mylėjo savo Tyler'į. Lėja mąstė, kad ir Gabriela su Alex'u turbūt bus labai geri tėvai. Kada nors, aišku.
-Ups... tada pasenusios naujienos.
Lė sukikeno ir nusukusi žvilgsnį nuo hipogrifiuko, pažvelgė į žoles augančias prie kelmo. Rasa buvo dar nenudžiūvus ir ant kiekvienos iš jų buvo po lašelį. [[tarkim dar rytas, nes ėjom meet ryte;DDD]]
-Gal žinai, kokios čia žolės? - susimasčiusi paklausė Lėja. Gi Alex'as gerai apie jas išmanė. Na, bent jau apie prieskonines, ar kokias ten. Žvalgydamasi po augalus, žvitri Lėjos akis užmatė ir kažkokių gėlyčių. Tad pakilusi nuo kelmo, mergina patraukė tiesiai prie jų.
-Žiūrėk kokios gražios!
Pasakė Alexui, ir šypsodamasi pasilenkė. Vieną nuskynusi, atsitiesė ir prisikišo prie nosies. Kvepėjo tai nekaip, tiesą sakant. Na bet buvo išties gražios.
-Imk dovanoju - juokdamasi pasakė Lėja ir iškilmingai įteikė kvietką Wilson'ų atžalai.

- Gal čia kiškiakopūsčiai? Nebeprisikiškiakopūstėliaudamas,-sukikeno tą žodį tardamas šiek tiek skiemenuotai. Taigi toks ilgas!
- Truputį pasenusios. Matyt, iškart po to nebuvai susitikus Tayloro. Nes jis ką tik sutikdavo,, tam pasakodavo! Ir dar pridėdavo, kad mes turbūt iš reikalo,-sukikeno ir dar pridūrė "O, kad taip tikrai būtų buvę".
- Aha, gražios,-linktelėjo žiūrėdamas, kaip Lė skina tas gėles. Ir matė jos išraišką, kai šioji pauostė tą cviet.
- Dėkoju! Bet juk vyrai merginom dovanoja gėles, ar ne? Tai čia tau už gėlytę,-nusijuokė paėmęs gėlę ir iš kišenės ištraukė šokoladą.

Lėja nusijuokė iš to ilgo žodžio, kurį pasakė Alex'as. Jai niekaip nebūtų pavykę tokio ilgo ištarti, todėl ji net ir nebandė.
-Kas tie kiškiakopūsčiai?
Paklausė Lėja ir pasikasė pakaušį. Kadangi ji buvo grynakraujė burtininkė, todėl apie žiobariškus augalus ničnieko nežinojo. Kai Alex'as ištiesą ranką su šokoladu, Lėjos akys žybtelėjo.
-O, tai tau! - tepasakė ir nusijuokusi pažiūrėjo į šokoladą. Būtų atsisakiusi, ar bent apsimetusi, kad nenori, bet žarna žarną rijo. O dar buvo karšta, jai net galva kvaito.
-Žinai, Alex, tu tikras šokolado fabrikas! Visada saldumynų į kišenius prisikišęs! Sakyk, kaip tavo parduotuvėlė? Ar verslas klesti?
Mergina nusijuokė ir paėmė iš Wolson'o šokoladą. Nieko nelaukusi atplėšė ir atsilaužusi plytelę susikišo į burną. OHO! Tasai buvo tikrai labai skanus. Sukramčiusi ir nurijusi Lėja atkišo šokoladą ir Alex'ui.
-Imk, vaišinkis.
Pasakė ir nusišypsojo. Pati apžiūrinėjo ant popieriaus judančius kažkokius žvėriukus.

Alexas nuskynė nuo žemės tų žolių ir patikrino, ar tikrai kiškiakopūsčiai.
- Kiškio kopūstai,-labai protingai atsakė ir sukikeno. Įsikišo kelis į burną ir atkišo Lėjai.
- Paragauk, jie valgomi. Na, tik gal prie šokolado neitin derinasi,-nusijuokė kraipydamas galvą ir atsilaužė gabaliuką šokolado.
- Klesti, oi kaip klesti! Neseniai pradėjau pardavinėt savo keptus keksiukus ir pyragėlius. Užeik kadanors ten, arba pas mane į namus ateik, ten dar daugiau jų - pavaišinsiu,-užkvietė Lėją.

Suvalgiusi dar kelias plyteles šokolado, Lėja paėmė iš Alex'o vieną kiškiakopūstį. Kurį laiką ji svarstė valgyt ar ne. Visgi kažkoks žiobariškas augalas. Galiausiai nusprendusi, kad, jei valgant Wilson'ui nieko neatsitiko, tai ir jai viskas bus gerai, Lėja paragavo. Skonis buvo...
-Rūgštu...
Belekaip susiraukusi išstenėjo Lėja. Turbūt būtų visai skanu buvę, bet kadangi dar prieš akimirką ji kimšo šokoladą, todėl skonis buvo siaubingas.
-Nepatinka man tie žiobariški augalai. - padarė išvadas Denali ir numetė kiškiakopūstį ant samanų.
-Klausyk, tai gal tu ir savo restoraną atidarysi? - paklausė mergina. Ji prisižadėjo būtinai užsukti į jo parduotuvėlę. Išties norėjo paragauti Wilson'o skanumynų.
-O, žiūrėk, hipogrifčikas jau viską surijo.
Rodydama ranka gyvio pusėn konstatavo Lė. Dviejų atneštų šeškų nebebuvo nė kvapo. Jokių likučių. Tikrai, Lėjos augintinis labai greitai augo.
-Žinai, man atrodo, kad jam reikėtų sugalvoti vardą...

Alexas suikekeno ir sukrimto dar kelis "kopūstus".
- Na jau. Tik švelniai rūgštokas,-patraukė pečiais ir pasikasė galvą po klausimo apie restoraną. Įdomus pasiūlymas, bet neeee, ne Alexui čia. Vaikinas papurtė galvą.
- Nebūtų kada man restoranu rūpintis. Kvidičas, krautuvėlė, o jei pagaliau susituoksiu, tai dar šeima...-pasakė stebėdamas hipogrifą. Vis dar buvo piktas, kad visu 19 metų už jį vyresnis, turėjo lenktis. Čia paukštis turėjo lenktis Alexui su Lėja, o ne jie jam!
- Jo... Sprendžiant, kiek ėda, jam tiktų Rajūnas,-susikryžiavęs rankas ant krūtinės, stebėjo gyvūną.

Lėja nusijuokė iš Alex'o sugalvoto vardo.
-Visi hipogrifai daug valgo... ėda... ar kaip čia išsireikšt. Ypač suaugę. Greitai aš jo nebeužšersiu. - nusiminusi sučiauškėjo ir liūdnai sumirksėjusi akutėmis tęsė:
-Jis maisto turės susirasti pats! Bet "Rajūnas" man visai patinka. Tegul bus Rajūnas.
Nusprendė Lėja. Šypsodamasi ji pradėjo šaukt hipofrifiuką tai "Rajum", tai "Rajūnu", kaip kokį šuniuką. Tiesa, jis visiškai nereagavo. Tikriausiai, jam reikėjo priprasti.
-Reikia jį skraidyt mokyt. Žiūrėk jau kiek plunksnų turi. Paskui, kad per vėlu nebūtų.
Lėja kurį laiką susimasčiusi stovėjo ir stebėjo gyvį. Galiausiai, nusprendusi, kad jam jau tikrai reikia mokytis, išsitraukė iš džinsų kišenės lazdelę ir ja mostelėjo.
-Wingardium leviosa!
Ištarė, lėtai iš apačios į viršų ją keldama. Hipogrifiukas, dabar jau žinomas "Rajūno" vardu, karštligiškai žvalgydamasis, ir turbūt nesuprasdamas, kas vyksta, pakilo nuo žemės.

- Ve. Vienai merginai užeigoj pasiūliau tokį baisų gyvį pavadint Monstru, taip ir pavadino. Pasiūliau jį pavadint Rajūnu - taip ir pavadinai. Vyyy, galėčiau jūrų muziejuj dalyvaut konkurse galvojant delfinam vardus,-sukikeno stebėdamas, kaip į viršų kyla hipogrifas.
- Ėėė, o tu tik jo nenumesk ant manęs,-šyptelėjo ir pasislinko į šoną.

Lėja trumpam nukreipė žvilgsnį, nuo jau gana aukštai pakilusio hipogrifiuko, ir pasižiūrėjo į Alex'ą. Ji jau norėjo klausti : "kas tie delfinai?", bet persigalvojo. Atrodo Alex'as daug domėjosi žiobarišku pasauliu. Mergina prisimerkė. Lyg ir kažką prisiminė iš žiobarotyros pamokų, dar, kai mokėsi hogvartse, mat durmštrange jų nebuvo mokoma. Tačiau, tik per miglas kažką. Ji toms pamokoms niekad neteikdavo daug dėmesio.
-Ei, Alex'ai? Ar tu grynakraujis?
Nei iš šio nei iš to paklausė Denali. Ji iškart ir pasigailėjo to paklaususi. Aišku, draugo kraujas, jai neturėjo jokios reikšmės, tačiau Lėja mąstė, kad, jei jis tiek daug žino apie žiobarus, tai galbūt vienas iš jo tėvų yra žiobaras, o kitas - burtininkas.
-Na, aišku, tik tu nepagalvok nieko blogo.
Lėja patraukė pečiais ir šyptelėjusi vėl nukreipė žvilgsnį į Rajūną.
-Nagi, plasnok, plasnok! - šįkart jau pasakė gyvūnui, o ne Alex'ui. Į devyniolikmečio kvidičininko prašymą, neužmesti hipogrifo ant jo, Lėja atsakė plačia šypsena.

Alexas pažiūrėjo į Lėją ir gūžtelėjo pečiais.
- Grynakraujis,-linktelėjo,- O ką?-paklausė merginos, stebėdamas ore sklandantį hipogrifą.
- Skrisk Raja! Na, juk mes nežinom, berniukas tai, ar mergaitė,-iškėlė dar vieną problemą.

-Ne nieko. Tik šiaip klausiu.
Pasakė Lė ir šyptelėjo.
-Ai, tiksliai...
Lėja įsistebeilijo į ore skalndantį hipogrifą.
-Manau, kai jis paaugs, tada bus ir galima atskirti. - pasakė ir lėtai nuleido hipogrifiuką ant žemės.
-Manau jam jau šiandien užteks.
Lėja paėmė nuo samanų maišą ir tvarkingai jį suvyniojusi įsimetė į tašę.
-Gal jau geriau eikim, nes, kai sutems, miške bus laaaaabai pavojinga.

- Geriau jau jis būtų berniukas. Jie turbūt didesni būna, ar ne?-paklausė stebėdamas hipogrifą.
- Aha. Netik, kad įvairių gyvių pilna, bet ir duobių čia kažkokių yra. Gabi žiemą įdribus buvo, vos ištraukiau tokį tanką,-sukikeno ir patraukė su Lėja link išėjimo iš miško.

Nicolė atėjusi į mišką, truputį pasiaškino su žmonėm, kur jai eit. Užsidegusi lazdelės gale šviesą, ėmė šukuot visus krūmus ieškodama mergaitės lavono.

Ligšiol ėjusi paskui Nicol'ę, dabar Lėja pasuko į priešingą pusę.
-Lumos max - sumurmėjo ir jos lazdelės gale užsižiebė tokia gerulė šviesa, kuri apšvietė nemažą plotą. Lėja nurijo seiles ir paspartino žingsnį. Dairėsi į visas puses.

H grasibrovė prie Nic. -Jo čia nebuvo. Trauksiu į vakarus ten jaučiu jo kvapą...-vietoj Heros atsirado BIG vilkolakis kuris nubėjo į vakarus.

Nicolė atsiduso.
- Žmonės! Daktaras Van Helsingas-Sneipas sakė, jog vampyro čia nebuvo! Reikia traukt į vakarus,-pranešė visiem ir šviesdama lazdele visur tikrino.

Su visom savo pajėgom, Stefan'as patraukė vakarinės miško dalies link.