Stadionas

- Davai,-nusijuokė ir padėjo ragelį.

Tomas atėjo į stadioną. Jis jautėsi nedrasiai, juk buvo naujokas šitoje komandoje. Jis atsisėdo ant suoliuko ir laukė kol kas nors jį užkalbins..

Atvažiavo Alexas į darbą ir vėl, paskutinis, bet dar regis niekas nesitreniravo. Susikišo rankas į kožą ir priėjęs pažiūrėjo į žmogą, sėdintį ant suoliuko. Pabaksnojo pirštu jam į petį.
- Ėėė, bičiau, ką čia vienas sėdi?-paklausė.

Artur šiek tiek sutriko. Giliai įkvėpes tarė:
-Laba diena, esu jūsų naujasis komandos žaidėjas, atmušėjas - Jis pasikasė galvą - Mano vardas Tom Giff.. - Ir gėdingai nutilo..

- Ne čia sėdi, Tomai. Skleisk slibine sparnus, pirma persirengt reikia,-numojo ranka į salę.

-Gerai. Tik žinote, pradžiai nedrasu...

- Agirdž vyre, dar į mane kreipsies "jūs" kaip į šešiašdešimtmetį, gausi rimtai,-nusijuokė.

Artur šyptelėjo ir išėjo persirengti..

Nuvarė ir Alexėjus persirengt, jau ir taip vėlavo, kaip visada.

Gryžes iš rūbinės, persirenges "Maskvos Slibinų" apranga, pasiėmes atmušėjo blokštą, jis įkvėpė stadiono oro. Paėmes ,,žaiba'', užsėdo ant jo ir movė aukštyn. Jis apskrido kelis ratus ir sustojo prie dešnioje aikštės pusėjė prie kairio lanko ir laukė kapitono...

Alexas, jausdamas keistą tėvišką pareigą viską aiškint naujokams, pamojo ranka Tomui, kad nusileistų. Pirmiausiai reikėjo apšilt ant žemės, nes ore to normaliai nepadarysi.
- Ir...30 ratų aplink salę!-sukomandavo treneris ir Alexėjus klusniai ėmė bėgt aplink salę, bandydamas pramankštint savo senus kaulus.

Tom nusileido ir gaves nurodymą bėgti 30 ratų, paklusniai bėgo. Smagu pagalvojo Tom Grynas oras..

Apibėgęs atsirėmė į sieną, pompą tai baisinę buvo gavęs, rodos nerūko, bet komandos pypkoriai ne tokie nusikalę kaip Alexėjus.
- Jūs tokią laukinę katę žmoną turėtumėt, dar ne taip išvarginti būtumėt,-atsikirto, nors iš tikro su ta laukine kate pusę savaitės ramiai miega. Po biškį atsigaudamas pradėjo visokias nesąmones, prisitraukimus ant skersinio daryt ir šiaip, ko visai nereikia.

Artur nusijuokė kaip Kapitonas pasakė apie savo žmoną. Šiek tiek pailses jis pradėjo daryti mankštos pratimus. Rankas turėjo stiprias tai prie skersinio lengvai darė prisitraukimus. Padares prisitraukimus pradėjo dar kažkokius pratimus kad turėtų ką veikti..

- Tomyti, kaip tu čia sugalvojai ateit? Iš kokios komandos parėjai?-susidomėjo Alexėjus.

Artur atsisuko į kapitoną ir tarė:
-Iš jokios. Buvau gaves pasiūlymą žaisti Airijos kažkokioje komandoje bet nesutikau. Niekada nežaidžiu už svetimą šalį..

- Mmmm, nu aišku. O kur seniau žaidei, mokykloj? Ar dar kvidičo mokeis po mokyklos kur nors?-nu niekaip neatstoja Alexas, jam viską žinot reikia, nieko keisto, kad sensta taip greit.

-O taip žaidžiau mokykloje. Atmušėju. Žaisdamas labai sudominau kelis žmogėnus ir jie man pasiūlė eiti į profesionalų lygą kaip baigsiu mokyklą. Bet aš pasakiau kad dar reikia dagyventi iki to - Ir jis nusijuokė. - Taigi, vėliau tų žmogėnų nesutikau. - Patylėjas tarė - O treniruojuosi visada, kaip turiu laiko - Ir nusišypsojo.

- A, viskas aišku su tavim,-nusijuokė linksėdamas.

Tom šiek tiek išsigando ir tarė:
-O tai blogai ar gerai? - susirūpinusiu balsu paklausė

- Nėra skirtumo kur mokeis ar žaidei, svarbiausia, kad būtum geras kvidičininkas. Ar ir tik mokykloj lošiau,-nusijuokė.

Tom nusišypsojo ir tarė:
-Kada bus pirmos varžybos?

- Kitą savaitę,-nusijuokė užmetęs akį į skelbimų lentą.

Tom atsidues tarė:
-Aišku.

- Nu ką, vyrai - 30 ratų aplink stadioną visu greičiu, o po to lošiam!-sušuko treneris ir ant šluotos užšokęs Alexas, tuoj pat Zolotoju gromu apskrido 30 ratų. Kai visi susirinko, treneris vėl ant suoliuko užsilipęs, paleido gerklę.
- Nelyginiai numeriai užsivelka raudonus marškinius, lyginiai - žalius. Žaidžiam tol, kol neliepsiu baigt! Ir dėl Dievo meilės, Wilsonai, išmok 5 derinį pagaliau.
- Yes, raudonas! Ką? Ai nu, gerai,-krapštydamasis galvą ir mąstydamas, kaip ten atrodo tas 5 derinys, užšoko ant šluotos ir su visais pradėjo žaidimą.