Tolokai nuo miesto besimėtantis kelias, šalia kurio kažkaip atsirado skardis

Lėtai vairuodamas savo gražų, juodą, nublizgintiną ir daug kitokių gerų sinonimų turintį BMW, Alexas gana atokiu Maskvos keliu važiavo namų link, iki kurių buvo likę ne tiek ir daug - apie 20 kilometrų. Važiuodamas Alexui itin lėtu greičiu, apie 90 km/h, tyliai niūnavo kažkokią rusišką dainikę, grojusią per radiją.
Kadangi važiavo įtemptai mąstydamas apie visokius dalykus, jau kelias savaitęs lendančius į galvą, vaikinas krūptelėjo, kai ant sėdynės garsiai suskambo telefonas.
"Nu ir išgąsdino",-pagalvojo ir paėmė telefoną, bet kartais būdamas labai negrubus, ištėškė jį ant žemės. Kaip jau minėta, kelias buvo tolokai nuo miesto ir nesimatė daugiau nei vienos mašinos, todėl Alexas pasilenkė pasiimt aparačiuko. Na, dar viena jo ėmimo priežastis buvo ta, kad garsiai rėkiantis Nokia tune ypatingai pjovė jo ausis. Reiks pasikeist melodiją, kada nors.
Pakėlęs galvą ir jau keldamas ragelį, Alexas pamatė tai, kas jo rožą iš laimingos iš karto pakeitė į beviltiškai šokiruotą - iš vos už kelių metrų esančio posūkio, tiesiai į jį išlindo fūra.
- O b***!- spėjo išreikšt savo neviltį visur tinkančiu rusišku "jaustuku" ir ėmė sukt vairą į kairę, bandydamas išvengt susidūrimo, kai mašiną pradėjo nešiot į visas puses.
Sakoma, kad skęstantiems per vieną akimirką pro akis prabėga visas gyvenimas - taip Alexo mašinai įsirėžus į užtvarą ir pradėjus lėkt nuo kelio krašto žemyn, pro akis prabėgo visi vaizdai nuo pat kūdikystės iki dabar.
Po kelių sekundžių, 2 metų senumo BMW z4 su 18 metų senumo Alexandru Martinezu Robertsu Wilsonu, tėškėsi į žemę ir neilgai trukus, užsidegė.
Na, o tada... Rusijoj iš 142 893 540 gyventojų, liko 142 893 539.

Alexas gatve čiuožė į priekį. Staiga sustojo. Išlipo iš mašinos.
- Man litrą mėlynių,-pasakė bobulei, prie kelio prekiaujančiai uogomis. Sumokėjęs, vėl įšoko į mašiną ir pavažiavęs apie 5 kilometrus, vėl sustojo ir išlindo iš automobilio. Priėjo prie tvorelės ir žvilgtelėjo žemyn. Po avarijos jau buvo prabėgę jau du metai ir tiek pat mėnesių, bet toj vietoj, kur kadais sudegė Alexo mašina, žolė vis dar sunkiai žaliavo. Vaikinas pažvelgė į mišką.
- Kažin, kaip laikos Jakaterina?-garsiai pamąstė prisiminęs išgelbėtoją.
- Jei ne ji, būčiau miręs ir daugiau nematyčiau Gabrielos. Taip jai ir nesakiau, ką pasidariau miške su venom. Ir gerai,-vis kalbėjo su savim atsirėmęs į mašiną. Staiga, nors ir buvo truputį prablaivėjęs, susigraudino.
- Velnias, aš ją myliu! Ką padariau, kad ji su manim taip?-ėmė spardyt audi padangą, kol sustojo kažkokia naujos laidos Volga.
- Berniuk, padangą nuleido?-paklausė kažkoks ūsočius.
- Ne dėde, tik nervai nelaiko.
Atsakė ir tuoj įsėdo į mašiną. Įsikišo saują mėlynių į burną ir pagazavęs, nurovė į priekį.