Miško pakraštys

Pro tankius, tamsius miško medžius lėtai sverbėsi pirmi saulės spinduliai. Aušo labai ankstus rytas. Durmštrange visi mokiniai dar miegojo, tačiau palapinėje prie miško Conny pramerkė ais. Mergina pašoko iš nelabai malonaus sapno.
Kur aš? Ką aš čia veikiu? Tėti? Kodėl čia taip tylu? Buvo pasimetusi Conny. Tik pamačiusi šalia saldžiai miegančią seserį suvokė, kur yra. Ach taip. Palapinė.. Miškas..Durmštrangas..Eva..Amfas...Džo.. Vardino sau mintyse. Džo? Kur džo? šoko iš guolio ir apsisuko aplink save. Tuomet pamatė savo šikšnosparniuką atskrendantį link jos. Conny išbėgo iš palapinės ir sušnibždėjo:
-Džo.. Taip greit grįžai? -Tyliai tarė jai ant peties nutūpusiam šikšnosparniukui. Conny net nepastebėjo ant kojelės priršto pergamento ritinėlio.
-Ar gavai ko pavalgyt? -Paklausė. -Turbūt ne.-Nelaukusi atsakymo tarė, ir išbūrė Džo maisto.
Pavalgęs šikšnosparnis atkišo koją Conny ir išleido kažkokį neaiškios kilmės garsą. Mergina atsisuko į augintinį.
-O.. Laiškas.. Nuo tėčio? -Šyptelėjo ir nurišo pergamentą nuo Džo. -Bet perskaitysim vėliau, kartu su Ev, kai ji atsikels. Viena bijau.-NUsijuokė ir įsidėjo eprgamento ritinėlį į kišenę.
Reikia maisto. Pamanė Conny ir pora lazdelės mostu išbūrė įvairių patiekalų. Tikiuos Eva valgo visą tai.
Išsibūrusi puodelį kavos sau Conny pradėjo vaikščioti miško pakrašte gerdama kavą.
-O.. Ši vieta tokiu metu atrodo labai gražiai.. -Tyliai tarė sau žiūrėdama į tekančią saulę.
Prasivėrė Durmštrango durys. Pro jas nedrąsiai išslinko kažkokia pirmakursė ir nukėblino ežero link.
Conny apsisuko ant kulno ir nuėjo atgal į palapinę.
Eva vis dar miegojo. Conny pamanė, jog laikas pusryčiauti. Lazdelės pagalba ji lašas po lašo pradėjo taškyti mažus vandens lašiukus seseriai ant veido. Kai pamatė, jog ji jau bunda, pradeda raukytis Conny nusisuko, lyg nieko nebūtų dariusi.
-O, jau pabudai? -Paklausė išmetusi nekaltą šypsenėlę.

Eva miegojo ir sapnavo labai gražų sapną, deja, neprisiminė kokį, nes pajuto vandens lašus, kurie taškėsi jai ant veido. Ji suraukė veido raumenis ir apsivertė ant šono.
- Ne, mama, dar nesikelsiu... - sumurmėjo apsnūdusiu balsu.
Amfas taip pat grįžo į palapinę. Pamatęs dar parpiančią savo šeimininkę puršktelėjo, krenkštelėjo ir nuskrido jai prie ausies. Giliai įkvėpė ir užriko savo plonu, laibu ir neištreniruotu balsu:
- Mauski Bazauski! Ar girdi?! Tai permainų vėjas! Koks išsigimėlis! - šaukė jis.
Eva buvo ištreniravusi Amfą taip šaukti ryte, jis atstodavo žadintuvą. Tai paveikė. Mergina staigiai atsisėdo, ištiesė kojas tiesiai į dar karštas žarijas.
- Labs ryts! - apsidairius ir suvokus, kad pavojaus nėra Eva pasisveikino su seserimi. Tik po kiek laiko pajuto, kad kojos svyla ir pradėjo klykt, bet kojų iš žarijų netraukė.

-Idiote,trauk kojas iš žarijų - Juokėsi.
-beje, sėsk valgyt. -Mostelėjo į įvairų maistą padėtą ant įsivaizduojamo akmeninio stalo.
Evai atsisėdus valgyt Conny rimtai tarė.
-Džo šiandien ryte atnešė laišką. Neatidariau. Manau jis iš tėčio. Norėjau sulaukt, kol pabusi. tai... -Nutęsė.

Eva taip ir paspringo sumuštiniu.
- Hau? Gahai? Thap gheit? - pilna burna paklausė. Tuomet nugurgė kąsnį. - Tikiuosi, kad jis parašė žmonių kalba, nes ir aš visai norėčiau paskaityt, ką parašė. Dievaži, - prapliupo juoktis ir ištiesė priešais save gerokai virpančias rankas. - Matai, kaip dreba? - kikeno.

Susirūpinusi pažvelgė į Evą.
-ė, nesinervink, nes aš nervinuos dar labiau.-Isteriškai nusijuokė.
-Na, paskaitykim.. Nes manau, kad neištversim daugiau..
-bet kažkas čia ne taip.. tikrai labai greit gavom atsakymą.. -Svarstė Conny ir pradėjo knistis apsiausto kišenėj ieškodama laiško.
-O štai ir jis. -Tarė ištraukdama pergamento ritinėlį.
Conny išvyniojo laišką. Buvo.. pakankamai ilgas.
-Oh.. Ašiū Dievui, tėtis išgirdo tavo norus, ir parašė žodžiais.. -Pamėgino nusijuokti, tačiau visas kūnas drebėjo.
Virpančiu balsu Conny pradėjo garsiai skaityti laišką:

Mielos Conny ir Eva -Kaip.. kaip miela.. -Įsiterpė Conny jau pradedančiom ašaroti akim.
Labai nustebau gavęs jūsų laišką.. Ištiesų iš ko jau ko, bet iš jūsų to nesitikėjau. -O kaipgi...
Gyvenam.. Hm.. Neblogai. Aš stengiuosi gyventi normaliai, mamai šiek tiek pašlijo nervai, ir ji stengiasi apsimesti, kad nieko neįvyko. -Jau varvančiom ašarom skaitė Conny.
Manau jūs abi žinote, kaip buvo iki Conny išvykimo tiem "paskutiniems" metams į Hogvarstą. Taigi.. Po to, kai ji pabėgo.. Mums teko apmokėti klastunyno sienos atstatymo išlaidas. (Ech, dėl to tai tu šaunuolė, Conny)
Mama aišku kaip turbūt jau ir supratote supyko kaip diiidelis piiiktas kalnų trolis. Ji nusprendė, kad nenori daugiau jūsų abiejų gyvenime akyse matyti. -Taip ir tikėjaus.. -Liūdnai įterpė.
Nors aš jūsų abiejų, mergaitės, be galo pasiilgau. Klausėt, kaip jūsų gyvūnėliai. Tai vat. Visi sveiki, gyvi, bet jūsų žinoma išsiilgę.
Beje, dabar mes su mama gyvename Australijoj. Mat Veneros kraštovaizdis pabodo. Beje, Turit protingą šikšnosparnį, jis sugebėjo mus ten surast. JŪs bijojot, kad mama nepamatytų laiško. Ji nematė ir tikrai neskaitė. Galiu garantuos.
Džiaugiuos, dėl jūsų, kad pasiekėt to, ko norit, ir esat kartu, Durmštrange. Nemanau, kad tai bloga mokykla.. Juk... Dabar pasakysiu tai, ko jūs garantuotai nežinojot. Aš irgi baigiau Durmštrangą. Tik, mama to nepamena, man rodos. Todėl ir didžiuojuos jumis, mano mergaitės.
Galbūt atostogoms grįšit? Pasistengčiau paruošti mamą psichologiškai... Nors.. Nežinau kaip ten su ja bus.. Nebeatpažįstu jos pats. ačiū už kvietimą, bet į Durmštrangą atvykt negaliu.. Jūsų mama mane už tai nuskalpuotų.

Labai myliu ir pasiilgau.
Tėtis

P.S Kokio velnio pasirinkot būtent morzės abecelę?
Kai Conny perskaitė laišką jos skruostais upeliais tekėjo ašaros, bet veide šmėžavo šypsenėlė.
-Aš žinojau, kad jis parašys.. Žinojau, kad nepyks.. -Viltingai tarė.

Eva vos išgirdusi paskutinį sakinį pradėjo isteriškai juoktis.
- Mo... Mor... Morzės... - kvatojo, o iš to juoko tekėjo ašarų upeliai. - Klausyk... O atostogos kada? - staiga susirūpino. - Aš noriu namo... - kažkodėl labai susidomėjo savo bato nosimi, kuri buvo dar apsvilusi.

-Eva, raminkis.-Nusijuokė.
-Ar gerai girdėjai, ką sakė tėtis? Pirma reikia mamą paruošt morališkai.. O kai prisimenu tą žvieglį,... Manau, tai nebus lengva.-Susirūpino.
Conny paimė vieną sumuštinį ir skaniai jį sudorojo.
-O atostogos.. Dar tikrai negreit... -mąstė.

- O jeigu mes išvyktume anksčiau? Šeimyniniai reikalai... - garsiai dėstė savo mintis Eva. - Turėtų išleisti mus. O jeigu ne, tuomet teks laukti atostogų... - liūdnai nutęsė. - O! Aš nuo tėčio buvau gavus Žvieglį, - sukikeno. - Niekada to nepamiršiu! - Eva pradėjo garsiai kvatoti. Ji griuvo ant nugaros ir juokėsi, juoko ašaros tekėjo skruostais.

-Nuo TĖČIO? -prapliupo juoktis.
-Už ką? Kada? Kaip ? ką sakė? -Klausinėjo juokdamasi.

- Nuo tėčio, - atsisėdo ir energingai pakinkavo galva. - Jis šaukė ant manęs dėl to, kad mama šitaip suisterikavo ir panašiai... Žodžiu, aiškiai parodė, kad jam mama brangesnė nei aš. Bet juk taip ir turi būt, - gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė. - Jis buvo gerokai įsiutęs... - atsiduso.

-eva, tėtis mus visas 3 myli vienodai. Mes jam vienodai svarbios. -Rimtai tarė

- Ir tai vadinama daugpatyste arba pedofilizmu, - pabaigė sesers mintį prunkšdama.

-O taip.-NUsijuokė ir įsistebeilyjo į žarijas.

- Oj, - staiga sujudo. - Mes juk atsakymą dar turime parašyti! - skubiai paėmė dar vieną pergamentą ir plunksną. Galvodama, ką galėtų rašyti, įsikišo plunką į burną ir išsipaišė lūpas rašalu. - Žinai, sunku sugalvoti... - sunkiai atsiduso nusispirdama batus nuo kojų, tarsi tikėdamasi, kad tai padės galvoti. - Dot dot... Dotdot dot dot... - murmėjo ir baksteldavo plunksna į lūpą kaskart, kai ištardavo "dot".

-Duokš padėsiu.-Tarė ir paėmusi iš sesers laišką jį užbaigė.
-Doooooot.....-Murmėjo panosėj

- Aha, viskas būtų puiku, jei tik suprasčiau, ką parašiau, - sukikeno.

Eina Georgia misko pakrasciu ir vedzioja katineli Miciu , bet jai kazkas nutiko ir ji eme eiti misko gilumon ,ji net nesuprato kas vyksta ,tiesioj negalejo suvaldyti savo kuno.

Aoi priėjo miško pakraštį.Nesuprasdama kodėl atėjo būtent čia ji atsisėdo ant žolės ir žiūrėjo į mišką.
-Eiti, neiti, eiti, neiti...-murmėjo pati sau.Paskui nutarė, kad pasėdės čia dar 5 minutes ir pasiryš eiti į mišką...
1minutė
2minutės
3minutės
4minutės
5minutės
Aoi pakilo ir pasileido lengva bėgute į mišką.

-Ar nepavojinga vienai merginai klaidžiot mišku?-pasakė Alexas išlindęs merginai iš už nugaros.

-Man atrodo, čia tokių dalykų slypi,-šyptelėjo,-pavyzdžiui, gėlės,-pasakė.

-Jūs?-nusijuokė Alexas.-Gal aš tau panašus į miško sargą?-paklausė.