Miško pakraštys

Priėjusi pabeldė į duris. Nelaukusi atsako jas išspyrė ir užvertė seserį kinder penguin lavina.
-Cha, patinka? -Nusijuokė ir priėjusi griebė porą šokoladukų.

- Iš tikrųjų, tai aš jų nemėgstu, - prisipažino išsikapsčiusi iš po lavina. - Labiau patinka tie kiaušiniai. - pagalvojo apie skambesį šitų žodžių ir pratrūko juoktis. - Mano mintys su S ženklu. Jos Siaubingos, - juokėsi susiėmus už pilvo.

-Oh.. o kada tavo mintys buvo kitokios? -Nessitebėjo.
-Ei, eime prie ežero? -Pasiūlė ir pradangino visus šokoladukus.

- O ko ten? Mmmman lalalalabai gegerai irrr čia... - šiaip ne taip pratarė kalendama dantimis. Nosis pasidarė raudona, lūpos ir ausys pamėlynavo, bet Eva net nesiruošė pasijudinti.

-Tau šalta.-kostatavo faktą. tuomet keletu lazdelės mostu užkūrė laužą, atgabeno palapinę, ir užmetė ant Ev kailinius.
-Na, šilčiau? -JUokės

- Žmogau, dabar čia visai nepanašu į eskimo ledainę! - susinervino, bet pasislinko arčiau ugnies. - Makaule... O kodėl blondinės yra kvailos? - sumąstė pasidomėti.

-Hm.. Pinki... Sunkus klausimas... -Susimąstė pasikedenus plaukus.
-na, manau, kad jų smegenis tiesiog neigiamai paveikė peroksidas. -Rimtai tarė ir pradėjo išldytis suledėjusias rankas.

Vėl iškėlė ranką ir suvėlė ir taip jau išsidraikusius plaukus. Ir tada ji prisiminė...
Eva su Conny dar visai pyplės stovėjo pasislėpusios už šaldytuvo. Eva rankoje laikė tėčio lazdelę ir labai rimtai žiūrėjo į ją tuo pačiu metu aiškindama Conny, ką jį ketina daryti.
- ...ir kai jis ateis tu atidžiai žiūrėk, kad jis mūsų nepastebėtų, nes...
- Eva! Ateina! - Conny pertraukė Evos monologą, nes tėvas įžengė į virtuvę.
- Tėti! - Eva iššoko iš už šaldytuvo ir juokdamasi numargino tėtį mėlynai su oranžiniais taškeliais. Conny ir Evos mama, išgirdusi šauksmą, įėjo į virtuvę ir pamačiusi numargintą vyrą pratrūko juoku, tokiu panašiu į Evos.
- Dieve mano... - juokėsi ji. Evai visai nepatiko, kad taip juokiamasi, todėl ji numargino ir mamą. Visomis vaivorykštės spalvomis. Tuomet pati pradėjo juoktis ir...
Prisiminimas nutrūko, nes Evos pirštinės pradėjo svilti. Ji susimąsčiusi žiūrėjo į Conny.
- Mama labai pasikeitė... - tyliai tarė.

Conny ilgą laiką sposojo pro palapinės plyšį į mišką. Tada pasinaudojusi lazdele susiveikė sau laabai šiltą paltą. Aplink jau buvo aklina tamsa, temperatūra sparčiai krito žemyn.
-Mes čia ir nakvosim, taip? -rimtai paklausė Evos. Sulaukusii pritariamo linktelėjimo Conny pradėjo rūpintis patogumu.
Ji pridėjo dar vieną "sluoksnį" palapinei, kad būtų šilčiau. įmetė dar malkų į laužą. Kai aplink sklido maloni laužo šviesa, buvo šilta, Evos pirštinės buvo užgesintos Conny žvilgtelėjo į susimąsčiusią Evą. Ir tik dabar išgirdo jau prieš kelias sekundes nuskambėjusį klausimą. Tiksliau pasakius teiginį.
-Taip.. mama nežmoniškai pasikeitė. Ypač po tavo ištrėmimo.. O juk ankščiau ji kvailiodavo kartu sumumis.. Juokdavos iš mūsų pokštų.. Visiškai nesibardavo, kai būdavo nuspalvinama jos šukuosena, aš pakeičiama odos spalva.. Ji nepykdavo, kad naudodavomės jos ar tėčio lazdelėm.. -Liūdnai dalijosi mintimis.
-Buvo idiali šeima. Kartu buvo linksma ir gera.. Bet apie dešimtuosius mūsų gyvenimo metus mama labai pasikeitė.. tapo griešta ir rimta.. Pykdavo už betkokį menkniekį. Kur tau pykdavo.. Didžiausią skandalą sukeldavo.. Tu nematei, kas vyko po tavo ištrėmimo..Ji turbūt netikėjo, kad nuosava jos dukra gali taip pasielgti.. Bet, aš irgi būčiau taip darius.. Ji tapo pikta kaip kalnų trolis ir kasdien darės vis piktesnė. Bijodavau net po kojom jai pasimaišyt. Todėl ir negrįžau namo po to, kai pabėgau iš Hogvartso. JI būtų mane į narvą uždarius. Ar krokodilam sušėrus. -Visiškai rimtai kalbėjo.
-Bet gal taip ir geriau. Išmokau gyventi viena. Apsiginti nuo rudųjų meškų gyvenančiu netoliese mano namelio norvegijos miškuose..
Ir tas pusmetis bei vasara Norvegijoj buvo išties linksmi.. Nor aišku trūko tavęs ir tėčio..
-Žinai, pastebėjau, kad tu atsigimei į mamą. aišku ne į tokią, kokia ji dabar, o į tokią, kokia ji buvo, kai buvome pyplės. Linksmą, vėjavaikišką.
Stojo trumpa, nejauki tyla.
-O aš atsigimiau į tėtį.. Jis beje vis dar toks pat.. Linksmas, kandus žodžiu, kaip tėtis tikrai labai kieta.. -Liūdnai šyptelėjo.
-Pasiilgau namų.. Aišku, noriu būti čia, tačiau namie nebuvau jau daugiau nei metus..Visai norėčiau sugrįžt.. Bet tik su tavim. -Ramiu, tyliu, lėtu tonu kalbėjo Conny vis žiūrėdama į seserį.

Eva karčiai nusijuokė.
- Su manim? Tu manai, kad mama mane dar priimtų atgal? Po to įvykio su princu... Dievaži, mane į Žemę, o jį į Plutoną. Siaubinga. Niekada to nepamiršiu. - liūdnai papurtė galvą. - Maniau, kad ji man galvą nuraus, kai sužinojo. Panaši į mamą? Galbūt. Visada ją labai mylėjau. Tu neįsivaizduoji, kaip trūko šeimos, artimų žmonių. Aplink tik meškos, pingvinai ir visokie čiukčios. Pasikart galima. - vyptelėjo. - Bet... Labai norėčiau grįžti. Atsiprašyti. Galbūt mama atleistų... Tėtis, aš tuo net neabejoju, nebepyksta. Jis, kaip ir tu, nemokate to daryti. O mes su mama degtukai, - nusijuokė. - Atrodo, kad tas ramus gyvenimas su šeima buvo sapnas. Niekaip negaliu patikėti. - sunkiai atsiduso. - Kad bent būčiau turėjus mūsų visų fotografiją, kad galėčiau įsitikinti, kad tai buvo tiesa, tai buvo iš tikrųjų...

-O tu galvoji mane priimtų? Po tavo išrėmimo beveik nekalbėjau su mama, taip ant jos pykau. na, aišku ir ji nekalbėjo su manim. Nes aš taip pat pradėjau "maištauti" neklausiau jos. Paskutinis lašas buvo mano išsiuntimas į Hogvartsą. Negalėjau to pakęsti. Ten papuolusi norėjau visus išžudyti. Na, gerai, kad bent į klastunyną papuoliau tuomet. nebūčiau ištvėrusi tarp visokių grifukų. Kiekvieną kart grįžus namo kartodavau tėčiui, kad negaliu ištverti toje mokykloje, kad noriu čia, į Durmštrangą, bet jis tik pažiūrėdavo supratingu žvilgsniu ir atsakydavo, kad net ji negali pasipriešinti mamai. Tuomet, kai paskutinį kart su juo kalbėjaus.. negalėjau ištverti to liūdno jo žvilgsnio, norinčio man padėti, bet kartu ir bijančio mamos. Sumaniau pati jai pasipriešinti. Ir kaip matai, pavyko, tačiau abejoju, ar kada galėsiu sugrįžt.

- O taip, mes visi bijome mamos, - tyliai nusijuokė ir tvirčiau susisupo į apklotą. - Kaip manai, kas mane išmokė su lazdele viską aplink dažyti? Ogi mama. Galėčiau kirst lažybų, kad judu su tėčiu šito nežinojot, - šyptelėjo. - Klausyk! - Evai į galvą aiškiai šovė geniali mintis. - O kas, jeigu parašyčiau jai laišką? Bet ne... Ji niekad neskaito laiškų nuo manęs... - merginos nuotaika aiškiai susigadino. Kad nusiramintų pakėlė ranką ir vėl susišiaušė plaukus. - Bet aš jos taip pasiilgau... Daugiau kaip keturis metus nei žodžio iš jos. Iš pradžių net negalėjau patikėt, kad ji šitaip daro. Juk vos ne kasdien rašydavau, o ji neatrašydavo. Siaubingai įsiutus buvo, - papurtė savo gauruotą galvą.

Conny liūdnai šyptelėjo ir priėjusi atsisėdo šalia sesers.
-Žinai, turiu idėją. Kadangi mama ir ant manęs įsiutus nemažiau, nei at tavęs, tai galėtume parašyt laišką... Tėčiui. Manau, kad jis mums jau atleido. Na, o juk jis jam atdesuotus laiškus visuomet perskaito pats, taigi nėra pavojaus, kad perskaitys ir mama.. Jo visko išklausinėtume, sužinotume kaip jie laikos, o jeigu jis pasakytų, kad mama jau šiek tiek atslūgo, parašytume ir jai.. Beje, Ev.. Turiu mūsų šeimos nuotrauką.. Labai seną.. Kai buvomet šešerių..-Tarė.
Šiek tiek pasiraususi apsiausto kišenėje ištraukė jau šiek tiek apveltą, labai seną fotografiją.. Joje buvo visa šeima. Tėtis, mama, ir dvi mažos pyplės.
Pamenu, kaip tada fotografavomės.. Tėvai pasikvietė profesionalų fotografą.. Norėjo gražios, rimtos šeimos nuotraukos.. tačiau mes su Ev nuspalvinom tėvus.. Again.. Bet niekas nepyko.. O ir nuotraukos išėjo nerealios.. paniro į prisiminimus Conny.
Atkutusi padavė nuotrauką susidomėjusiai Ev.

Eva šiek tiek virpančiomis rankomis paėmė iš Conny fotografiją. Tuomet nusikvatojo. Juokas buvo aiškiai sumaišytas su grauduliu.
- Dieve, Conny... Dabar jau tikiu, kad tai buvo iš tikrųjų... - merginai norom nenorom skruostu nusirito ašara. - Jau buvau pamiršus, kaip tėvai atrodo... - pirštu švelniai perbraukė per mamos, o paskui ir tėčio veido kontūrus. - Dieve, Dieve... - vis murmėjo negalėdama atplėšti akių nuo nuotraukos. Tuomet pastebėjo, kad ir joje jos ranka dažnai vis pakildavo prie plaukų ir sušiaušdavo juos. Tai šiek tiek pralinksmino. Conny sėdėjo apsikabinus margo tėčio koją ir sėdėjo plačiai ir kvailai išsiviepus. Eva fotografijoje nesmarkiai spyrė jai ir Conny pravirko. Ant fotografijos nukrito dar kelios ašaros. Eva greitai nusibraukė jas. - Tėvai... - ištarė seniai sakytą žodį. Fotografija nukrito, Eva smarkiau susisuko į apklotą ir graudžiai pravirko. - Nebesuprantu, kas man daros... - pratarė stengdamasi suvaldyti ašaras.

Conny taip pat susigraudino.
Miško gludūmoje garsiai sūūkė pelėda. Vos pastebimu lazdelės mostu Conny uždarė palapinę. Mergina stengės neberkt. Bet lūpa grėsmingai timpčiojo.
Neee.. Conny, ramiiai, kas tau pasidarė? R-A-M-I-A-I bandė sutvardyti pati save.
Staiga galvoje iškilo dar vienas prisiminimas.
Conny, Eva,Tėvai.. Vieną nuostabią vasaros dieną šaunioje šeimyninėje iškyloje.. Visia kaip žiobarai. Tėvai apsikabinę sėdi po gražia obelimi ant žolės.. šalia pintinė su maistu. Conny ir Eva nukniaukusios tėvų lazdeles, susikabinusios už rankučių bėga per didžiulį lauką. Jo viduryję - avių banda. Pribėgusios mergaitės spalvina jas visomis vaivorykštės spalvomis, krykščia iš džiaugsmo, juokiasi..
Staiga prisiminimas nutrūko. Conny lyg pabudo iš gražaus sapno. Pažvelgė į Evos skruostu riedančias ašaras.. Paskuj į fotografiją esančią sesers rankose.
Conny akyse susikaupusios ašaros pradėjo riedėti skruostais.
-o, Eva..-Graudžiai tarė ir apkabinusi seserį pradėjo verkti.



((Sorry, už floodą, bet negaliu susilaikyt, ima juokas. dar vienas raudotojų sąskrydis ))

Eva padėjo galvą Conny ant peties stengdamasi susivaldyti.
- O kad tu žinotum, kaip buvau tavęs pasiilgus... - tyliai tarė braukdama ašarą. Įvairūs prisiminimai ėjo prieš akis. Tiek džiugūs, tiek nelabai.
Eva grįžta namo vidury nakties po eilinio susitikimo. Mama pasitinka ją švelniai šypsodamasi.
- Mama... - Eva sušnibžda ir nedrįsta peržengti per slenksčio. - Mama... Gavau šaukimą į teismą... - šiaip ne taip ji prisiverčia ištarti.
Mamos šypsena dingsta kaip vėjo nupūsta. Eva tyliai rauda prie durų.
- Ką tu padarei? - griežtai paklausia mama Evos. Mergaitė nesiryžta atsakyti. - Aš tavęs klausiu! Ką padarei?! - mama pasiuto. Jos plaukai pasidarė juodi kaip degutas, mat ji buvo metamorfmagė.
- Mama... Princas suvertė kaltę man... Aš nekalta... - Evos motina apsisuko ant kulno ir nudrožė laiptais aukštyn į savo miegamąjį. - Mama... Ne... Palauk... Mama, prašau... - Eva maldauja, ašaros rieda jos skruostais. Mama neatsigręždama nuėjo...
- Tai buvo pirmasis jos pasikeitimas, - Eva staiga suprato.

-Hm.. pamenu, kai mačiau, kai tu grįžai.. Tąnakt.. Kai gavai.. šaukimą į teismą..
-Tuomet buvau užlindusi užvirtuvinės spintelės ir vsiką mačiau.. Tuomet mama tiesiog "persivertė" nors jau ir prieš tai eglėsi griežtai..
-Tėtis niekuomet nebūtų taip pasielgęs.. -Svarstė mergina.
-Tačiau aš juos abu myliu..
-Ech, Pynkiau.. Man irgi tavęs labai trūko.. Būtum pamačius mane tuomet.. Ech, gėra, galim sakyt iš savo kambario neišlysdavau.. Nenorėjau mamos matyt.. taip ant jos pykau.. Be to nebuvo įdomu be tavęs krėsti išdaigas.. Tik tėtis kartais ateidavo į mano kambarį pažiūrėt, ar man viskas gerai... Tą kart, kai nebeatrašei į laišką.. Galvojau, kad gal tau galas, suėdė tave kokia meška.. Nesitikėjau tavęs daugiau išvyst, kad ir kaip žiauriai skamba..
Stojo ilga tyla.
-Bet ačiū Dievui, tu čia... -Liūdnai šyptelėjo, nusivalė ašaras.
-tai kaip, sesut, rašysim laišką tėčiui?

- Conny... Manęs taip greitai nesuėstų netgi grizlis. Aš neskani. - šyptelėjo. - Manau, kad rašom... Ir pakviečiam jį čia? Beprotiškai norėčiau jį pamatyti... Ar jis vis dar toks pats gražus kietiakas? - sukikeno. Eva porą kartų mostelėjo lazdele ir priešais seseris atsirado krūva pergamento ir keliolika plunksnų. - Manau, kad visko po vieną neužtektų. - paaiškino pamačiusi klausiamą Conny žvilgsnį. Eva paėmė plunksną, pergamentą ir pradėjo rašyti.
Brangus tėti...
- Kaip manai? Gera pradžia - pusė darbo! - nusijuokė grauždama plunksną. - Palauk, o jeigu mama vis dėlto paims šitą laišką ir jį perskaitys? Gal geriau rašoms užkoduotai, kad suprastų tik jis? - garsiai mąstė Eva.

-Hm.. -Susimąstė Conny.
Mergina paėmė vieną plunksną ir pergamento ritinėlį.
-Ev.. Pameni.. Kaip mes vaikystėje kalbėdavomės. Tik su tėčiu?-Nedrąsiai tarė.
-Morzės abecele. -Nelaukusi atsakymo tarė ir pradėjo rašyti laišką.
..-..-..
..-.... ..-.. . -- .--- ...-. .-.-. .-.-. .---. ... --.-.-. .--.-. .-.-. ..- -----.
-Kaip manai, pradžiiai tiks?- PAsiteiravo

- Puiki mintis! - Eva nepaprastai apsidžiaugė ir paėmusi plunksną pratęsė laišką.
... . ...... . .. ... ...... .. . . . .... .. . ---- -- - - .. - -.- -
- Ką manai? - nusijuokė. - Jis tikrai supras, o mama ne, - pasidžiaugė.

-taip tikrai. Pritariamai linktelėjo. ir parašė pabaigą:
...-.. ..-..... .. .. .. .....-...-.. ..-.. .-.. --- .... -l .-. ..- .-.- .---- .. ..

-O pasirašysime normliai, kad bent ką TIKRAI suprastų-Tarė ir brūkštelėjo:
Nuoširdžiai
Eva ir Conny.

Tuomet Conny šūktelėjo "Džo?" Atskridęs merginos šikšnosparniukas nutūpė Conny ant kojos. Ji pririšo laišką ir davusi jam skanėstą paleido skristi.

-Tėtis gaus laišką dar šiąnakt. -Konstatavo faktą Conny ir atsisuko į seserį.

- Tu nuostabi. Aš niekad nebūčiau apie tai pagalvojus. - rimtai tarė ir nusijuokė. - Įsigijai naują pelėdą? Anksčiau, jei neklystu, turėjai Senį. Ar ne? - susimąstė. - Beje, juk mes turėjome katę! O aš turėjau kalbančią papūgą Harį Poterį! Kaip jie gyvena? - pradėjo domėtis. Jos šikšnosparniukas grįžo iš naktinės medžioklės ir nutūpė ant peties. - Čia - Amfas, - Eva pristatė šikšnosparnį Conny. Amfas galantiškai linktelėjo ir Eva sukikeno.

Conny pratrūko juokais
-Durne, ten buvo šikšnospatrnis Džo. -Juokės
-O. tu irgi turi. -Šyptelėjo.
-O mūsų senieji gyvūnai, tikiuos, kad gyvena gerai.. pati jų ilgai nemačiau..

- O taip, aš manau, kad jie gyvena gerai... - Evos akys pamažu pradėjo merktis. - Ooooo! - nusižiovavo ji ir sudribo Conny ant kelių. Po kelių sekundžių jau girdėjosi ramus ir lygus merginos kvėpavimas.

Conny akys taip pat apsunko ir mergina nugriovusi užmigo šalia sesers. Laužo liepsna dar keletą valandų ramiai pleveno palapinėje, kol visai užgeso. Tolumoje girdėjosi pelėdos ūkimas, o Amfas vėl išskrido medžioti,. ((pagal idėją čia turėjo būti: Tolumoje girdėjosi šikšnosparnių mūkimas... ))