Parduotuvių rojus dėdėms ir tetoms su daug pinigų

***

Aleksey Wilsonovicz su teta Monica, išsinuomotu juodu mersu (visad mėgo juos vairuot, bet kiekvienai dienai mieliau vairuos savo mažulę gražulę sexulę audynką eraštūnką, o ne naujojo ruso tačkę) sustojo didelio prekybos centro aikštėj, pilnoj tokių pat fainų nublizgintų mašinų ir išlipo.
- Mėgstu žiūrėt, kaip moterys renkasi skudurus, gaila Gabė su manim to nedaro,-nusijuokė paėmęs Moncę už rankos ir eidamas į parduotuvės vidų.

moncė išlipo iš žavaus alex mašiniuko ir nuėjo su juo vidun.
- tai tu kaip koks iškreipto mąstymo vojeristas,-nusijuokė iš vaikino, taisydamasi savo rankinę patogiau ant peties.

- Nu taip išeina,-nusijuokęs Alexėjus įėjo į cidų ir apsidairė.- Dabar tai jau tu vesk,-pasakė perduodamas vadovavimą Monicai.

- einam čia,-pasisuko į pačią pirmą parduotuvę ir pripuolė prie suknelių.- alexai, žinok turiu keistą potraukį suknelėms...-nusijuokė apžiūrėdam jas.

- Aš pastebėjau... Bet suknelės ir man patinka, ypač trumpos...-Alesėjus patenkintas prisėdo ant sofutės, pasiėmė iš vazelės saldainį ir ėmė žiūrėt, ką renkasi Monica.

- kaip manai, man tiktų šis maišas?-sukikeno ištraukusi suknelę, kažko primenančią, kai per užgavienes mo vaidindavo čigonę.

- Aukštoji mada man kaip aukštoji matematika - niekad nesuprasiu,-pasakė besijuokdamas iš to apdaro, net pardavėjos ėmė piktai į jį žiūrėt.

- šššš, išvys mus,-kikeno kuisdamasi tarp nėrinių. oi, kaip juos dievino....

- Gerai, tyliu,-nusijuokęs paskutinį kartą užsidengė burną ir nutaisė rimtą veidą.

moncė parodė alexui kitą suknelę.
- o ką manai apie šitą? nėrinius aš tai dievinu!-pasakė tampydamasi tą suknę prie savęs dėdama.

- Mnau, turėtum šitą pasimatuot,-rimtai palinkčiojo apžiūrėjęs rodomą suknelę.

- palydėsi paskui į kabiną?-merkdama akį monica nusijuokė.

- Būtinai! O gal jau dabar reiktų?-nusijuokė pašokęs nuo foteliuko, labai norėjo su Monica į kabiną nusigaut.

- ne dabar ne dabar, leisk man dar išsirinkt...-nusijuokė iš alexo skubos.

- Nu gerai jau... Bet irgi imk nėriniuotas, man jos taip pat patinka labai,-nusijuokė atsisėdęs atgal ir žiūrėdamas į sukabintas suknias.

- kažin, kodėl dauguma žmonių jauiča silpnybę nėriniams?-staiga paklausė vaikino, nes vat į galvą šovė tokia mintis.

- Galbūt, nes... nėriai... yra nėriniai?-nusijuokė pademonstruodamas savo sportininko intelektą, bet ką dabar jau padarysi.

- oho, nebūčiau taip sugalvusi tikrai,-nusijuokė iš protingojo aleksėjaus.

- Nesityčiok, klausimas tikrai sunkus... Koėl gi tie nėriniai visiems dar dabar taip patinka? Juk jau Liudvikas XIV jais apsikarstęs buvo...-nusijuokė vistik parodydamas nors šiek tiek erudicijos.

- o tu istorikas... kiekvieną dieną mane vis labiau maloniai nustebini,-šypsodamasi monica pasakė besimatuodama prie savęs suknelę.

- Gaila vienas kito nepastebinom kokiais 7 metais anksčiau, dabar viskas būtų kitaip ir daug paprasščiau,-ėmė apgailestaut staiga nuskendęs į filosofijas ir romantiko neviltį.

- baik baik... geriau yra taip, kaip yra... įsivaizduok, jei būtų buvę kaip tu sakai, gal dabar keiktum: "kam aš susidėjau su ta žiurke monica, oi, kad būčiau taip susiėjęs su gabriela..."-nusijuokė pakėlusi galvą nuo suknelės į alex.

- Monce, nedrįsk taip kalbėt, jau jei būčiau tave vedęs, tai būčiau mylėjęs iki gyvenimo galo,-tvirtai pasakė vos neįsižeidęs dėl tokių baisių Moncės žodžių.

- taip, kaip dabar myli gabrielą?-pasiteiravo alexo ir nsuišypsojo.