Stadiono tribūnos

- Žinoma, - nusišypsojo ir susikišo rankas į kišenes.

Gabriela nesitikėjo išgirst tokio klausimo.
- Gerai, - nusijuokė ir palinkčiojo galva.

- Taip, - pasakė jau ne taip tvirtai, - O ką? - šyptelėjo.

-Čia šiaip, - nusijuokė.

Gabi šyptelėjo Evai.
- Na aš jau eisiu, - pasakė.

Gabriela nusišypsojo Evai ir išėjo.

Danielius koja už kojos atsivilko ir atsisėdo į tribūnas. Išsitraukęs sąsiuvinį ir pieštuką, pasidėjo sau ant kelių.
- Nu gerai. Lėktuvą Tiumenėj numečiau? Numečiau.-Paklausęs savęs, pats ir atsakė, savo sąsiuviny nupiešdamas pliusiuką.-Maskvoj dangoraižį padegiau? Padegiau. O Maskvos turgų? Irgi padegiau. Tai ką dabar veikt?
Atsiduso ir kąsydamasis pieštuku smakrą, išsitiesė kėdėj ir ėmė kurt naujus sprogdinimų ir žudynių, arba kitaip tariant, linksmų užsiėmimų planus.

Labai idėmiai stebėjo žaidimą ir valgė neaišku iš kur gautų popkornų.

Danielius kreivai pažvelgė į žaidimą, net nežinojo, kad Durmštrage yra lošiančių, juk čia net skraidymo mokytojo nėra. Gūžtelėjęs pečiais, garsiai svarstė toliau.
- Žinau. Pagrobsiu Karlą ir ją išprievartausiu, jei Tayloras bandys jos ieškot, nužudysiu ir jį, nes jau pradeda mane nervint. Tik pirma perrėšiu gerklę tai kekšei Andrėjai, o po jos atsiskaitysiu su Crystal. Ją tikriausiai paaukosiu Liucijui už Giselę, tik nežinau, ar demonai priima prostitutes...-pasvarstė kasydamasis smakrą. Dar tyliai, mintyse kažką paderinęs, atsistojo ir kažkur nuskubėjo.

Tyliai švilpiniuodamas Rusijos himną, Alexėjus kažkokia mįslinga ir niekam nežinoma proga, atėjo pastebėt, kaip mokiniai kvidičą žaidžia. Nors buvo labai storas ir sunkiai pralindo, vistiek brovėsi pro siaurus tarpus tarp kėdžių į patį vidurį ir įsitaisė patogiai, užsidėjęs akinius ant saulės ir kareiviškais raštais margintą žvejo kepurę, nuo kaitrios saulės taip slėpdamasis. O kas gi norėtų nusvilint savo jautrią odą?
Kai pagaliau įsitaisė ir išsibūrė vandens butelį, užvertė galvą į viršų, stebėdamas žaidimą. Tačiau neilgai trukus, papurtė galvą ir užfeispalmino, pagalvojęs: "Kokia gėda kvidičui su tokiais žaidėjais".

Diana niekada nebuvo kvidičo gerbėja, bet mergina tik neseniai čia atvyko ir tikėjosi rast Aleksėjų būtent čia. Nuo vaikystės jo nematė, bet tikriausiai jis nebus jau toks pasikeitęs, kaip, kad pasikeitė ji. Neskubėdama mažais žingsniukais užlipo laiptukais link tribūnų, kur jos dėmesio dėja neptraukė šviesių plaukų ševeliūra. Prasibrovusi pro kelis žmones klestelėjo į laisvą vietą aiškiai nepatenkinta. Akimis sekiojo po tribūną nė nepastebėdama, kad mielasis Aleksėjus sėdi šalia.

Pamatęs merginą, kuri atsisėdo priekį jo, nusiėmė kepurę ir pabaksnojo pirštu jai į petį.
- Atsiprašau, tu man užstoji vaizdą,-pareiškė pasilenkęs į priekį. Neesmė, kad žiūrėti reikia į viršų ir užstot neįmanoma, neesmė ir tai, kad Alexas sėdi aukščiau, o jo ūgis ir taip beveik du metrai. Bet Alexėjus nebūtų Alexėjus, jei praleistų progą pasišnekučiuot su aiškiai moteriškos lyties atstove.

Prikandusi lūpą pakedeno ryškiai raudonus plaukus ir jau tikriausiai pratempus tik penkias minutes jau būtų ėjusi lauk, jei ne bakstelėjimas į petį ir gana nelogiška replika. Atsisukusi jau teikėsi išrėžt netrumpa kalbelę, kad ji neužstoja jokio vaizdo ir, kad tai akivaizdus kabinėjimasis jei ne kažkur matyti bruožai. Kiek suglumusi caktelėjo liežuviu ir pirštais gana lengvai kilstelėjo smakrą.
- Vaizdas ten, berneli, - pavartė akeles ir pasitaisiusi palaidinukę nusisuko atgal. Oi kaip nemėgo kai prie jos kabinėjosi, bet vat veidas jai tikrai atrodė matytas. Atsisukusi perlipo per savo vietą kone prisišliedama prie Alex. Jos veidukas buvo taip arti jo veido, o žvitrios akys "skenavo" veido bruožus.
- Alex? - suglumusi paklausė, net jei taip ir neatrodė iš merginos tono. Tikėdamasi, kad nesuklydo stipriai suspaudė pusbrolį glėbyję priglausdama prie įkaitusios odos. Karšta, tad greit jį paleido.

Kai piktai į jį stebėjo, pamąstė, kad ta pana bus baisiai sunkiai pakabinama ir, kad gal bandyt neverta, bet iškart iškėlė antakius, kai moteriškė ėmė kabarotis kaip King Kongas ar Gozila pro kėdes. Dianai tarsi psichei įsispoksojus, Alexas jau išsigandęs vos nešoko bėgt tolyn iš čia klykdamas, bet jau nebuvo kaip, nes nemoteriškai stipriai mergina spaudė jį savo gniaužtuose.
- Joo oo o...-numykė dusdamas patvirtindamas savo vardą, ir Di atsitraukus, įsispoksojo į ją.
- ...Diana?-dabar jau Alexas nustebęs paklausė. Nusprendęs, kad čia tikrai ji, išsišiepė iki pat ausų galiukų.

Sunku su ja visomis prasmėmis ir mokiniams tikrai nenuskilo, kad gavo tokią mokytoją. Griežtumo įsikūnijimas ir šiaip be galo bjauraus būdo mergina. Taip sakant sugadintas vaikas buvo. Kur ji nebus stipri, kai tiek gyvūnų turi sutramdyt, net slibinai jos prisibijo ir šiaip kiti bijo net cyptelt. Šyptelėjusi pavėlė jo ševeliūrą.
- Tas pats velnias, - patvirtino šypteldama netgi visai gražiai ir draugiškai. Moka ji pabūt miela, bet baisiai nemėgsta, aišku Alex galios išimtis, nes kone kaip brolis vaikystėj buvo ir gaila, kad brolio taip ir neturėjo, berniukus prikult teko pačiai.

Alexas linkčiojo žiūrėdamas į Dianą, mąstė, kaaaaip ji pasikeitė nuo to laiko, kai lakstė su kasytėm, visa murzina ir smaugdama Alexo kolekcionuotas varles.
- Ką tu čia veiki, ką? Ir palauk, pasakysiu - Di, vaikystėj buvai riebesnė!-pamosavo pirštuku nužvelgęs merginą. Bet neilgai taip spoksojo, tuoj vėl išsišiepė laimės pilna šypsena.

Ji varlių nesmaugė, paprasčiausiai darė mini kartuves, o kad nieko kito po ranka nepakliuvo, tai teko vargšiukėm vykdyt mirties bausmę, bet šiaip gyvūnus tai ji mėgsta. Gudriai šyptelėjo, bet šypsena greit išblėso. Kumštelėjo jam į šonkaulius.
- Dievaži, aš nebuvau riebi, - nusipurtė ir pavartė akeles. Aišku kaip visada dramatizuoja, bet klausimas kada taip nedarė. - Dirbu, dabar esu dark souls koledžo vadovė ir gyvūnų dresuotoja, įskaitant ir homo sapiens.
Šyptelėjo, nesusilaiko ji nuo kandžių komentarų.

- Buvai, dauguma mažų vaikų būna riebūs,-pasiginčydamas Alexas nestipriai kumštelėjo Dianai šonan. Vis negalėjo į ją atsižiūrėt, bet prisiminęs, kad negražu, kai jis sėdi, o Di stovi, patapšnojo per šalia esančią kėdę, kviesdamas prisėst.
- Aik tu? Ir daug homo sapiens išdresiravai? Gal pasidalinsi savo žiniom?-nusijuokė ganėtinai susidomėjęs. Būtų ne pro šalį išdresiruot savo žmonelą, nes ji jau baigia išdresiruot Alexą.

Suraukė veiduką nepatenkinta, jai net nepatinka žodis - riebūs. Atsidususi pavartė akeles. Moka ji patraukt žmonių dėmesį, ypač vyrų. Ko jau vien raudoni plaukai verti. Šyptelėjusi atsisėdo susikeldama koją ant kojos.
- Pakankamai, kad gaučiau darbą, - caktelėjo liežuviuku. - O kam tau? nors kada nors galėsi ateit į pamoką. Išmokysiu pagrindinių komandų - sėst, stot, gult ir maldaut, o visa kita jau gaunasi pakankamai lengvai.
Gūžtelėjo pečiais.

Alexėjus pakraipęs savo durną galvelę, atsigėrė dar vandens (tikriausiai kažką greitai prispirs į tūliką) ir susikryžiavo rankas ant krūtinės, pasisukdamas šonu į pašnekovę.
- Kaip tai kam? Kad mergas dresiruočiau: atnešk, gulkis, duok valgyt, apsivilk trumpą sijoną, nesirenk išvis, nusiprausk, pasidažyk, pamasažuok, pamaitink, nuplauk mašiną, sutvarkyk vonią, išplauk indus, išlygink rūbus, išskalbk kojines, atiduok šokoladą, praskėsk kojas...
Lankstydamas pirštus Alexas vardino užsisvajojęs.