Departamento vadovo kabinetas

- Nu baik jau,-nusijuokė vis dėlto dar nesusidaręs apie Kalą tokios nuomonės, nu bet Tayloras gyvena - Tayloras žino. Pasirėmęs savo smakrą, truputį pamąstė, nes kažkaip sunkiai atsiminė tą faktą.
- Nu savaitės pasvarstymui neprašė, tai turbūt iškart,-atsakė lyg prisimindamas išsibliovimą pirmiausia, o po kiek minučių atsakė, tai tikrai negalėjo prisimint.

- Išvis tau čia dabar sekas... Susižadėjai, į "Slibinus" patekai, nebūčiau pagalvojęs, kad tu išvis kvidičą žaist moki,-prisipažino nusijuokęs.

- Nu kaip matai, moku, arba jau ta komanda visai nusivažiavo...-nusijuokė iš tikro pats nustebės, kai ta komanda jį pašaukė po atrankų. Manė, kad pateks į kokį Lietuvos rytšūdį ar dar geriau - Ventspilio "Ventspils".

- Nežinau nežinau net ką galvot...-nusijuokė ir sudėjo taškiukus, kur Danieliui reiks padėt parašius.
- Ir žiūrėk, turiu tavęs didelį didelį prašymąąąą...-pradėjo pakišęs popierius po nosim.

- Kokį?-iškart susidomėjo ir truputį pažiūrėjo, kur jam čia parašų reiks, kad nepripaišytų kur nereikia, o tada pradėjo rašinėt.

- Man reikia išvažiuot, neilgam, bet vistiek vaikų negaliu palikt alkoholikei, gal prisigers, o gal išeis kur naktį daiktus iš namų pardavinėt, kad butelį nusipirktų... Tėvai atostogauja, Karlos tėvam nenoriu rodytis, nes susidomės dukros problemom, o kadangi Kath tave labai myli, tai gal galėtumei tu pasaugot?-paklausė Danieliaus nelabai ryžtingai.

- O aš tai mielai! Mes su Gis kažkada kalbėjom, kad gal tu šiaip duotum vaikus pas mus pabūt...-nusijuokė iškart apsidžiaugęs.

- Tik tu man neįsijausk...-staiga perspėjo Danielių, pagalvojęs, kad jis ten visko pridaryt jo vaikam gali.

- Tu nesvaik, aš geras žmogus, nieko nepadarysiu...-nusijuokė padėjęs paskutinį parašiuką.

- Jo, turėjau daug progų įsitikint, koks tu geras žmogus,-supratingai palinkčiojo ir atėmė iš Danieliaus dokumentą, kol nepridarė kokių nesąmonių.

- Atleisk man Taylorai už viską, kadanors...-rimtai pasakė ir vistiek debilas sukrizeno.

- Žinai, kad neatleisiu,-nusijuokė ir papurtė galvą.

- Taylorai, juk nepyksi ant manęs visą gyvenimą, ką?-paklausė ir nutaisė liūdną, kaltą žvilgsnį.

- Gal ir pyksiu...-nusijuokė ir pasikvietė savo mielą sekretorę paimt dokumentus ir užbaigt reikalus.

- Kaip skaudu...-liūdnai atsiduso.

- Gerk tu geriau, neliūdėjęs,-nusijuokė rodydamas į stiklinę.

- Spėsiu, niekur gi nepabėgs, ar tu čia mane jau veji gal?-nusijuokė pasiėmęs stiklinę.

- Ne ne, tu būk jei taip nori, man tik svarbiausia, kad gėrimas nenugaruotų,-nusijuokė rodydamas į tą įpiltą brangų senelio kažką. Nu neatsimenu, ką įpylė gi ten.

- Jėzus Marija, Taylorai, tau, kaip ir tavo žmonai, alkoholis brangiausias turtas...-nusijuokė ir išmaukė visą stiklinę to kažko.

- Gerai dalykai juk šiais laikais nesimėto..-nusijuokė teisindamasis ir žaisdamas su tušinuku.

- Tai taip taip... Nu gerai, eisiu aš jau, tu man paskambink, kai vaikus ruošies atvežt,-pasakė Taylorui ir lėtai atsistojo.

- Nu ką, iki tada,-pamosavo su letena broleliui.

- Iki, nepamiršk vaikų atvežt,-nusijuokė ir atsisveikinęs išėjo namo.