Aurorų štabas

- Bet juk tave pagrobė, niekas tavęs niekada nepaliko. Ir tu tą žinai, neapsimesk,-pasakė Danieliui.

Danielis sučiaupė lūpas.
- Jau žinau. Bet tai nereiškia, kad šoksiu jums į glėbį ir pulsiu atsiprašinėt. Tėvai net nesiaiškino, kas man nutiko, dėl ko aš "miriau". Ir kaip jie galėjo atiduot savo mirusį vaiką neva moksliniams tyrimams?! Aišku, jiems užteko brangiojo Tayloro, o kas tas Danielis, padvėsė ir tiek, kam jo reikia?-susinervino Danielis, pratrūko, vos bliaut nepradėjo :DD

- Kaip tu gali taip kalbėt?-papurtė galvą pasibaisėjęs.

- Nes tai tiesa!-sušuko ir mostelėjęs lazdele, išsviedė Taylorą link balkono.

Nespėjęs sureaguot, iškrito pro balkoną ir iš antro aukšto tėkštelėjo ant žemės.

Priėjęs, persisvėrė per turėklus ir pasilenkęs pažiūrėjo į ant žemės gulintį Taylorą.

Iškrito Tayloras gana patogiai, tad sąmonės neprarado. Sugraibęs lazdelę, pažiūrėjo į viršų. Pamatęs Danielį balkone, paleido į jį Avadą.

Nebuvo Tayloras labai geras šaulys, tuo labiau, kad prisitrenkęs po skrydžio iš antro aukšto. Visgi, Danielis nesureagavo ir matyt, neapykantos pilnas mirtinų kerų pliūpsnis pataikė į balkono grindis ir šios susprogo, paskaidindamos Danielį prie Tayloro.
- I believe I can fly
I believe I can touch the sky
I think about it every night and day
Spread my wings and fly away
I believe I can soar
I see me running through that open door
I believe I can fly
I believe I can fly
Oh I believe I can fly...-ėmė traukt ir išspjovė į priekį gerą kraujo gabalą. Danielis nenudribo taip patogiai kaip Tayloras, deja.

- Maldauju Danieli, užsičiaupk...-užsimerkė.

- ...ar tėvai man atleis?-paklausė kraujuodamas.

- Jie atleis. Jie niekad ir nepyko ant tavęs. Norėjo, kad grįžtum,-atsakė.

Suvokė Danielis, kad ateina paskutinioji. Vėl nusispjaudė tirštu raudonu skysčiu.
- O tu? Taylorai, ar man atleisi?

Pasirodė horizonte ir išsitraukė sąrašiuką. Buvo metas kažkurį išsivest.

Tayloras patylėjo.
- Niekad.
Atsakė.

Užsimerkė springadamas. To ir tikėjosi. Norėjo pasiųst Taylorą po velnių, bet neišėjo ką nors pasakyt.

Priėjo ir palietė ranką.
- Einam, Danieli. Tau metas...-pasakė vaikinui.

Dabielis, o tiksliau, jo siela, atsistojo ir išėjo su giltine, palikęs savo jau atšalusį kūną dar labiau šalt ant sniego, šalia brolio.

Žinoma, visada ir visur laiku atsirandantis Spermenas Alexas buvo atėjęs paimt kažkokių Gabrelos prašytų dokumentų ir išgirdo baisius, siaubingus garsus. Nubėgęs pamatę pusnyse gulinčius broliukus deobiliukus. Oru nusidangino žemėn ir priėjęs pažiūrėjo į Danielį - tas nebegyvas. Priėjus prie kito, gyvybės ženklai matėsi.
- Dieve, padaryk taip, kad tas gyvas būtų Tayloras,-pasimeldė ir pradėjo purtyt.

- Baik... Alexai, nejudink,-sumurmėjo.

- Taylai!-padaužė jam per veidą, kad atsigautų.
- Kas čia buvo??

- Jis gyvas?-nesiklausė Alexo.

- Miręs,-atsakė purtydamas galvą.

- Alexai, pasakyk Karlai, kad ją myliu. Kad myliu Tyleri ir mūsų dukrą, kurios nepamatysiu. Pasakyk, kad susirastų tokį vyrą, kuris ją mylėtų nemažiau nei aš. Paprašyk, kad primintų vaikam, kas tikras jų tėvas ir kaip juos mylėjau. Pasakyk jai, kad kartais apie mane pagalvotų. Pasakyk, kad džiaugiuos, jog miriau juos apsaugojęs nuo Danielio...-pradėjo pasakot.

- Tu kliedi, Taylorai, tu nemirsi,-vėl pradėjo jį purtyt.

Nesiklausė Alexėjaus, tik užsimerkė ir prarado sąmonę.