Tiltas einantis per visą ežerą

- Nesiginčyju, - sukikeno Smitas ir šiek tiek palinko Saros. Vaikinas pakramtė lūpą, ėmė žvilgčioti nuo merginos akių, prie jos lūpų. Galiausiai apsistojo ties akimis.
- Vienas klausimas. Galiu tave pabučiuoti? - itin džentelmeniškai pasidomėjo, aiškiai pasimetęs jų santykiuose - jau laikas bučiniams ar dar ne.

Sara nusišyspojo ir lėtai papurtė galvą rodydama neigiamą ženklą tada nusijuokė.

Smitas išliko tokioje pat pozoje, šiek tiek palenkęs galvą link Saros.
- Bliamba, sakiau, kad toks džentelmeniškumas niekada neveikia, - tyliai sukikeno, šiek tiek pasukdamas galvą į šoną. Kelias akimirkas luktelėjęs, vaikinas vėl pasisuko į Diamond ir apgailestaujančiai gūžtelėjęs pečiais, truktelėjo merginą į save ir po kelių akimirkų jau ėmė ją bučiuoti.

Sara šyptelėjo ir atsakė į Ashtono bučinį.

Smitas atplėšė lūpas ir linksmai sukikeno.
- Tikėjaus gaut į snukį, - sumurmėjo ir nieko nelaukęs pratęsė lūpų kontaktą, priremdamas merginą prie turėklų. Rankos slidinėjo jos kūnu, kaip įprasta tesiantis bučiniui. Mintyse Ashton nuoširdžiai tikėjosi, kad Hera jau pasišalino iš jo kambario.

Sara paėmė Ashtono rankas ir atsitraukė nuo lūpų.
- Valdykis, ką - nusijuokė.

- Kaaaaip, neįmanoma, - nusijuokė, labai nenoriai atsitraukdamas nuo merginos. Kiek suprastinęs šypseną, vaikinas vis dėl to nepaleido Saros rankų.
- Aš turėčiau eiti, - labai nenoriai ištarė.

- Aš ir, - nusišyspojo.

Smitas šiek tiek pakreipęs galvą, žiauriai žiauriai mielu žvilgsniu įsižiūrėjo į Sarą.
- Aha... - nutęsė, niekaip neatplėšdamas akių nuo jos.
- Penktadienį. Aštuntą. Koks ramus restoranas? - pasiūlė, žiaaauriai nenoriai galutinai paleisdamas merginos rankas.

Sara linktelėjo ir praėjus pro vaikiną nuėjo tiltu link mokyklos.

Ashtas šiek tiek pasitraukė, praleisdamas merginą ir pro petį nusekė ją žvilgsniu, kol ši dingo. Atsirėmęs į turėklą, Smitas prisimerkė ir patrynė kaklą.
- Ką aš turiu padaryti, kad manęs neišmestų... ką aš turiu padaryti... bliamba, pamiršau, - murmėjo panosėje, žvalgydamasis aplinkui. Galiausiai užmatęs kažkokią žasį, atsiminė, kad panašaus intelekto žmones turi mokyti ir spragtelėjęs pirštais, nubinzeno į pilį.

Neskubėdama, vilkdama koją už kojos, galiausiai Lėja Denali, Denali Lėja... žodžiu, kaip pavadinsi - nepagadinsi, atsivilko prie ežero.
"Pagaliau pavasaris" - pagalvojo Lė ir nužygiavusi ant tilto atsirėmė į jo turėklus. Nors buvo dar šaltoka, tačiau širdyje Lėjūkščiui jau seniai buvo pavasaris!
-It's gonna be love.. , - nei iš šio nei iš to uždainavo Lė.

Čerlis atsivedė margina.
-Tai iš kur tu kilusi Dany?

Čerlis nepaleisdamas merginos rankos.
-Ispanas,dabar su sese ir jos šeima gyvenu Majemyje...matau tu įdomi megina gal papasakosi apie save truputį?
Nusišpsojo.

Čerlis nusišypsojo.
-Apibūdink save trim žodžiais.

Čerlis apsidairė aplinkui.
-Mėgsti vandenį.

Čeris nusišypsojo ir nusivilko marškinius.
-Čia ir dabar...

Čerlis išsišiepė.
-Kaip nori,aš lšoku,-vaikinas pūkštelėjo į vandenį išnėrė ir pradėjo juktis,-Danį,ar mano plaukai neapšėrkšnijo?