Ligoninės palatos

Eva prasprogdino duryse skylė ir pro ją įskraidino Evitą.
- Kas nors čia yra? - šūktelėjo guldydama ją į lovą.

Vis dar aistringai tylėjo.

- Nieko nėra? - nusistebėjo aistringoje tyloje. - Ką gi, gydysiu pati... - sumurmėjo sukdama link spintos, kurioje teoriškai turėtų būti sudėti vaistai. Deja, praktiškai taip nebuvo. Eva pradėjo lakstyti po palatą ieškodama kokių nors vaistų.

- Padėkit! Prievartauja!
Sušuko iš paskutiniųjų ir pastebėjusi keistą Evos reakciją pridūrė.
- Gal kas atkreips dėmesį..

- Žiūriu, kad čia niekam nerūpi žmonių sveikata, - nusijuokė po Evitos šūktelėjimo. Pradėjo kuistis stalčiuose. Pergalingai šūktelėjo, kai ten rado vystyklų, kažkokio tepalo ir sirupo. - O dabar tave gydysim! - grįžo prie gulinčios merginos.

Pamačiusi klevų sirupą nusirideno nuo lovos.
- Aš tau ne blynas! Kanibalė!
Ėmė šaukt.

- Blynas? Ką tu čia šneki? - nusistebėjo ir patraukė pirštą nuo pavadinimo. Ten buvo parašyta "Matklevų sirupasinas".

- Nepasitikiu tavim!
Sušuko ir ėmė atatupsta trauktis bet pajuto kaip jėgos apleidžia.

- Laikykis! - greitai pribėgo jau prie griūnančios Evitos ir ją sugavo. - Atsargiau! - nutempė ir paguldė ją atgal į lovą. - O dabar gulėk ramiai, Aš mąstau. - susikaupusi pažiūrėjo į buteliuką, o tada į vystyklus. - Žinau! - džiugiai suplojo rankomis. Paėmė buteliuką, išpylė skystį ant Evitos žaizdų, lazdele virš jų pamosavo ir jos liko švarios. Tuomet sukikenusi paėmė vystyklus, juos suplėšė ir aptvarstė sužeistosios rankas. - Čia kol kas, kad pristabdytų kraujavimą, - paaiškino. - Aš tuoj išsiaiškinsiu burtažodį. - paėmė likusius daiktus ir nukurnėjo padėti juos į vietą. Eva pradėjo knaisiotis kituose stalčiuose burtažodžių knygos.

- Ji mane nudės.. Ji mane nudės..
Vaitojo nekreipdama dėmesio į pampersus.
- Net biobetonse šitaip nesielgė niekas...

- Žmogau, aš tave gydau, o tu?! Panelė pasipūtelė iš Biobetonso! - supykus Eva šūktelėjo ir grįžo prie lovos. - Jei norėčiau tave nudėt, tai jau seniai būčiau tai padarius, nes tu guli leisgyvė!

- Tu mane jau bandei nudėt!
Suriko.

- O dabar tikriausiai vėl bandau. - vyptelėjo nusivalydama nematomas dulkes nuo apsiausto ir vienu smūgiu nugalėdama gal dešimt savo įsivaizduojamų priešininkų. - Taigi, tau reikia mano pagalbos ar nelabai? Gal likti ir laukti seselės. - pakėlė ranką ir vėl pasidarė savo šukuoseną - suveltų plaukų kuokštą.

Ir vėl aistringai tylėjo.

- Kaip tik nori. - gūžtelėjo pečiais ir vėl patraukė ieškoti knygos.

- Greičiau..
Pratarė kai pajuto beprarandanti sąmonę.

- Tai koks tavo vardas? - panoro išsiaiškinti. - Radau knygą! - sušuko tekinom lėkdama iki lovos. Greitai pradėjo vartyti puslapius ieškodama reikiamo.

- Evita...
Pasakė ir su viltim pažvelgė į knygą.

- Aišku... - nutęsė skubiai naršydama puslapiuose. Pagaliau rado reikiamą burtažodį. Greitai išsitraukė lazdelę ir ją panaudojo. Visos Evitos žaizdos užsitraukė.

- Ačiū.
Nepatenkinta pratarė ir staigiai atsisėdo. Greit susiėmė galvą nes akyse pajuodo, bet staiga vėl viskas pasidarė normalu.

- Kas dabar? - akylai stebėjusi Evitos judesius paklausė, kai ši susiėmė už galvos.

- Ne.. Nieko..
Pasakė ir pasitvarkė plaukus.

Gūžtelėjo pečiais ir nunešė knygą į vietą.
- Buvo malonu... Hmm... Pabendrauti, - šyptelėjo grįžus. - Jeigu viskas - eisiu.

- Mhm..
Nieko nepasakė tik išdidžiai pakėlė galvą ir pasitvarkė apdegusį apsiaustą.