Kiemelis

***

Išėjęs į lauką, Danielius atsirėmė į laiptų turėklus ir su malonumu užsirūkė, nes vajezau, ligoninėj laukdamas negalėjo traukt netgi keletą valandų. Jau bebaigdamas, vis dar laukė Čarliaus, kuris, Danielius tikėjosi, jau bus vyras ir išeis normaliai pasišnekėt kaip žmogus, o ne nulėks kažin kur verkt ir žudytis iškart.

Išėjo visdar rėmą išmetęs.-Turi problemų?!,-tarstelėjo forsišku balsu. Bet iškart apsiramino ir atsirėmė į turėklą.

Danielius pakėlė antakį.
- O tu vis dar turi, ar jau susitvarkei?-paklausė tarp kitko ir atsisuko į Čarlį,- Man atrodo, mums seniai reikėjo pasišnekėt ir kažkaip tikiuos, kad apseisim patys kaip žmonės, bet Dvam keturių valandų pagalbos,-pasakė ir pabaigęs cigaretę, numetė į šiukšlinę.

Išsitraukė pakelį ir visą padavė Danieliui. -Nereikės tos televizijos...,-numojo ranka.

Danielius papurtė galvą, nes vienos jam užteko jau.
- Gerai, visą laiką tave kaip tobulumo įsikūnijimą ir tiesiog tobulą man pavyzdį laikius Giselė pareiškė, kad nuo vakar tavęs nebekenčia, nes tu blogas žmogus. Tai gal bent tu prisipažinsi, ką prisidirbai ir ką ji vėl pas tave veikė?-paklausė ir taip pamąstė, kad būtų smagu užsiropšt ant turėklų, bet tam reikalui tikriausiai bus per žemas, o lipt laiptais į viršų, kad atsisėstų ant turėklo, būtų kvaila kažkaip.

-Nesakysiu,tiesiog taip viską sutvarkiau. Nemaloniausias dalykas,bet ką jau padarysi,-žiūrėjo į tolį mastydamas.

- Aaa, tai ir tu nesakysi? Nu supratau...-pasakė aiškiai nepatenkintas, nes nepatikdavo, kai nuo jo ką slėpdavo, o ypač, kai toji paslaptis buvo Giselės ir kito vyro.
- Žinai, tada būtų gerai, jeigu judu per daug nesusitikinėtumėt. Žinau, kad Giselė kartais tyčia gali įkyriai lįst, ji tokia kobra iki širdies gelmių, kad to pati net nepajaučia, bet aš ir nekvailas, matau, kad dar turi šiokių tokių nuoskaudų, tie visi žaidimai per premjerą labai gerai parodė,-pasakė kreivai žiūrėdamas į pašnekovą.

Atsisuko į Danielų.
-Oi,jau nebesusitikinėsim.Pažadu. Ir išvis būkit laimingi kartu. Man gerai ir su sūnumi.

- Gerai, o dabar pasakysiu, ko tikrai šiaip jau nežadėjau sakyt. Nors ir nesigailiu, bet atsiprašau dėl visos tos istorijos. Gal labiau savo kaltės čia nematau, tai atsiprašau už Giselės naivumą ir nepastovumą, įsivaizduoja, kad pamils, kad bus geriau, o ją įsimylėt lengva, tai tik suteikia vilčių... Nebūtų kvailai galvojus, visi būtų laimingi. Vienu žodžiu, atsiprašom už nepatogumus,-pasakė pasitrynęs sprandą, ir pajutęs bjaurų perštėjimą suprato, kad turbūt bus pasvilęs jė saulėj.

Atlošė galvą.
-Labai lengva ją pamilti... Bet pažadėk,kad visada ja rūpinsiesi ir ji daugiau pas mane verkdama neateis,-atsisuko į pašnekovą.

- Jei sugalvos pas ką nors eit žliumbdama skųstis, nes vėl lempiškai puolė į isteriją iš oro, gaus į nosį ir pasibaigs,-pasakė tiesiai šviesiai, gerai, kad mintyse susizgribo praleist žodį "vėl gaus", o tai būtų pažeidęs Čarliaus rūpestingumo punktą ir pats jaučiu būtų gavęs nuo jo į nosį.

Nusijuokė.-Nebūtum tu Danielius... Gerai,man jau metas. Krūvos darbų,-ištiesė ranką atsisveikindamas.

- Gerai, smagu, kad pagaliau normaliai susitarėm,-pasakė ir atsisveikindamas, paspaudė ranką.

-Iki pasimatymo,-pamojo ir atsisukęs dingo oru.

Danielius atsisveikino ir apsisukęs, nuėjo atgal į vidų.