Koridorius

-bet yra...
Gis pikčiau atsakė, ir suraukus, vis dar ilsėjos, atsirėmus į sieną

- Tai gerai,-atsakė neturėdamas daugiau ką su ja kalbėt. Dar meilai norėjo pastumt ant Giselės, bet tingėjo ir nesugalvojo ką sakyt.

-labai..
Gis ištiesus kojas, pažiūrėjo ar tos kartais per tokią sunkią dieną kreivos nepatapo

Danielius išėjo iš Monicos palatos, visas niūrus ir prislėgtas. Pabuvus ten, pasidarė labai sunku, bet kartu ir kažkoks labai pavargęs pasijuto. Tylėdamas priėjo ir atsisėdo šalia Giselės.
- Tu turbūt čia labai ilgai? Gal nori kavos ar ko nors užvalgyt?-paklausė po keletos minučių tylos.

Gis pakėlus akis į Danielių, įdėmiai jo paklausė ir papurčius, galvą tik srmakiai pabučiavo.. nežinia kodėl, bet jai taip reikėjo, labai reikėjo. Atsitraukus ramiai atsisėdo ir įsimetė telefonus į taše.

Giselė puikiai padarė, nes Danieliui dabar irgi labai reikėjo kažko panašaus.
- Ten buvo taip sunku, Gis... Būtum girdėjus, ką ji kalbėjo... Sakė man visada saugot jos Giselę, nes šiandien suprato, ką reiškia netekt brangiausio žmogaus. Kaip baisu Gisele, už ką Monicai taip?-paklausė labiau retoriškai, nes atsakymo niekas nesuras, juk Monica buvo geriausias ir šilčiausias žmogus, tai kodėl tokia nelaimė nutiko jai, nesuvokiama.

Gis prikandus lūpą, žiūrėjo į grindis, tuo pačiu švelniai, kaip tik mokėjo glostė Danieliaus snukelį.. Vargšas rimtai liūdnas atrodė, bet parodykit nors vieną kuriam dabar smagu.. O moncės nelaimė rimtai, nesąmonė buvo, pati didžiausia...

- Ir dar Monica sakė, kad jūsų labai atsiprašo, kad išvarė, ji tikrai apgailestavo,-pasakė garsiau,- Ir adr sakė, kad nori, jog ryt būtumėt pas ją, ir būtumėt normaliai išsimiegoję, bet jei jau jūs vistiek neisit, tai galit ateit numigt pas ją bent ant sofos,-paskelbė kažkaip glausdamasis šonu prie Gis, kaip koks liūdnas kačiukas turbūt.

-man čia gerai... o tu eik namo.. išsimiegok..
Gis ėjo iš proto, tiesiogine to žodžio prasme, yapč kai jautė tokį Danieliaus liūdesį.. ir o dieve koks tobulai mielas jis dabar buvo, rimtai kaip katinas, pats gražiausias katinas...

- Negaliu, man ten vienam bus labai negerai dabar,-pasakė purtydamas nuleistą galvą.

-nori prigult?
Gis patraukė suknelę žemyn, kad galvai patogiau būtų,ir tarpai nesijaustų. Kažko labai norėjo ilgai ir nuobodžiai glostyt Danieliaus plaukus, kol tas užmigs..

- Mažiukai, geriau tu eik ten ant sofos ir pamiegok... Jei nemiegosi, bent prigulk. Nesuprask manęs blogai, bet jau Monica susirgo, nenoriu, kad ir tu išsektum,-pasakė glostydamas Giselės skruostą, nes ji rimtai atrodė labai pavargus, tikrai labiau, nei Danielius.

-nee.. lai Moncė miega...
Gis palinkčiojo, bet kažkodėl šį kartą nusprendė nesiginčyt, ir pasigriebusi iš nedekingojo Alexėjaus pagalvę, pasidėjo Danieliui ant kelių, nusiavusi batus, kiek įmanoma patogiau įsitaiė ant kietų ligoninės kėdžių, bet svarbu, kad Danielis šalia..

Danielius vieną ranką pasidėjo Giselei ant pilvo, o kita lėtai glostė merginos skruostą, tokia Monica jam dažnai kažkuriais savo bruožais primindavo Gis, bet dabar tokia liūdna ir maždaug bejėgė, atgaivino prisiminimus iš tada, kai buvo laidojama Giselė, ir jam pasidarė taip negera ant širdies, o Giselės paleist labai nesinorėjo.

Gis savo ranka, tykiai glostė Danieliaus ranką gulinčią ant pilvo, apie kažką irgi mąstė, kol prisiminė, daug visokių gyvenimo įvykių, bet per daug gyvenimo metų, kažkaip išmoko nukreipt mintis kita linkme, ir dabar ramiai sau kramtė svo lūpą, mąstydama apie Liucijos likimą, jei vargšė nebūtų sutikus Vasario..

Danielius beklaidžiodamas savo baisiose mintyse, buvo žvilgsnį nukreipęs kažkur Giselei į krūtinę, bet visai nespoksojo, nes išvis mintyse kti reginiai ėjo. Po kelių minučių grįžęs į planetą žemę, pažiūrėjo į Giselės akis, ir tada pastebėjo, kad jos yra mėlynos ir labai gražios, kodėl jis dažniau nežiūrėdavo jai į akis beveik? Nu jis niekam nemėgdavo žiūrėt į akis, bet mylimajai tikrai galėjo, todėl dabar susidomėjęs tyrinėjo kad ir nelabai gyvas Giselės akis, matyt ji irgi apie kažką susimąsčius kažkur skraidė.

Gis toliau sau ramiai tylėjo, glostinėdama Danieliaus rankelą, tokią fainą ir didelę.. Smarkiai sumerkė ir atmerkė akis, vargšė net ašaras kokias triis išrideno ir tos nesunkiai, nuriedėjo į plaukus, bet gerai, dabar bent jau ryškiau ir aiškiau matė

Danielius kažkaip prisilenkęs, stpriai prispaudė lūpas prie Gis kaktos.

Gis pažiūrėjus į Danielį, baisiai mielai nusišypsojo, visiškai meiliai ir nuoširdžiai..

- Myliu tave labai labai... Ir būk gera, pabandyk nusnaust,-tyliai pasakė Giselei ir atsitiesęs, vis dar laikė ranką nepatraukdamas, tik kita jau glostė ne skruostą, o plaukus.

-kai tu pavargsi, tai patrauk mane..
Gis palinkčiojo, sukdamasi ant šono ir bandydama įsipatogint, kažkaip nelabai tiko čia jos balta suknia, bet ką... Po kiek laiko užmigo.

- Gerai,-pasakė Giselei, bet jam visai nebuvo nei sunku, nei nepatogu. Kai Gis užmigo, jis kažkaip geriau pasijuto, kad mergina vis dėlto pailsės, todėl po kokių 20 minučių ir jis užsnūdo.

Gis pabudo vidury nakties ir atsargiai pasikėlusi nuėjo pažiūrėti kaip Moncė, po kiek laiko grįžusi, išsibūrė sau džinsus ir marškinius ir dar megztinį dėl viso pikto. Kadangi patalpoje buvo tamsu, ji labai greitai užsitempė džinsus po suknele, o tada greitai išsinėrusi ir iš jos, apsivilko languotus raudonus marškinius, kaip kokio medkirčio. Nužvelgusi miegantį Danielį parūpino jam minkštą pledą ir gražiai apkamšius, atsisėdo ant kėdės ir išsitarukus išmanųjį pradėjo skaitinėt 3-o pasaulinio galimybes

- Apsivilk suknelę, ji buvo per daug graži,-pasakė užsimerkęs, tamsoj ir dar turbūt miegodamas, vienas Dievas arba dar kažkas težino, kaip jis matė.

-nepatogu, man katine..
Gis palinkčiojo rinkdama îsivaizduojamus pūkus nuo džinsų