Svetainė.

Danielius iš darbo jau grįžo į naujuosius savo namus. Šiandien buvo kažko ne nuotaikoj ir piktas, matyt, pilnatis artėja. Nusirengęs ir pasidėjęs daiktus ant spintelės, atsisėdo šalia židinio šildydamas rankas, o kartu ir dešinį savo šoną.

Vėlų, tamsų vakarą ir Giselė namo parsirado iš nežinomų reikalų tvarkymo ir pasiemusi katuką nuo rindų, prisėdo priešais Danielį.
-Ką šiandien nuveikei, mielasis?
Lėtai glostydama Orgazmėlį, pakėlė akis į Danielių.

Danielius pažiūrėjo į Giselę ir atsirėmė į židinio sieną.
- Tai, kaip visada, tos pačios nuobodžios pamokos,-atsiduso šypteldamas.
- O tu kąąą?

Giselina palinkčiojo ir lėtai, gana nedrąsiai nužiūrėjo Danielį, ar ten pas jį kuokštais plaukai nepradėjo ant krūtinės želt..
-Danieli, kodėl man nesakei, kad tu na.. na, kad tu ne žmogus?
Gis vis dar taip pat atsargiai, stengdamasi nedaryt staigių judeių glostė Orgazmiuką.

- Kaip tai aš ne žmogus???-Danielius nesuprato, kaip jis čia į gyvūną pavirto jam pačiam nežinant ir susidomėjęs iškėlė antakius.

-Na neseniai, buvau pas Stefuką ir mes su juo pakalbėjom, susitariau dėl darbo ir tada, išaiškėjo, kad tu vilkolakis...
Gis palinkčiojo, dabar niekaip negalėjo tuo patikėt, kad visus tuos metus bučiavosi, seilėjosi, glamonėjosi ir krušosi su kažkokiu neaiškiu padaru.

- Gisele, aš žmogus, tik per pilnatį truputį kitoks... Nors jeigu užsidarau namuose su užbarikaduotais langais ir nepažiūriu į mėnulį, ir per ją su toks pats... Bet tai juk tu tikrai tai žinojai,-keistai pažiūrėjo į Giselę, juk dar kažkada seniai seniai su ja kažką kalbėjo apie vilkolakių poravimąsi, tiksliai primena. Turbūt po amnezijos smulkmės taip Giselei ir nesugrįžo.

-Tai labai baisu? Ar įmanoma kaip nors, tai išgyditi?
Giselė pasibaisėjus ar pasibjaurėjus nelabai suprasi, žiūrėjo į Danielį.

- Išgydyt tai ne, tik yra toks eliksyras, kurio išgėrus, per pilnatį vistiek būni žmogus,-pasakė ir permatydamas Giselės mąstymą labai supyko, taip, kad vėl norėjos ją patrankyt į sieną.
- Žinai, jei tau nepatinka, galiu primint, kad miegojai su demonu, kuris tave po truputį žudė, su Čarliu, kuris ne tik toks pat, kaip aš, bet dar ir vampyras, taip kad, gal iš nesu geriausias tavo vyras, bet tikrai ir ne pats nesveikiausias,-susiraukęs susikryžiavo rankas ir žiūrėjo į Giselę iš padilbių.

Giselė nusprendė nerizikuoti ir palikti Danielį nurimti, nors pati dabar jautėsi kaip kokią miško stirna į kurią kaip tik žiūrėjo vilkas, labai ramiai atsivertė knygą ir drebančiais kaip epušės lapai, pirštais vertė lapus. Po to įvykio Giselė pasamoniškai jau bijojo Danieliaus, o dabar jai iš vis stogas važiavo.

Danielius kokią minutę tyliai pasėdėjo žiūrėdamas į Giselę.
- Galiu paklaust, kodėl kitiems leidai būt nenormaliems, pavyzdžiui demonui, o kad man truputį kažkas yra, tai aš jau nesveikas ir nebe žmogus?-paklausė, nes jį turbūt labiausiai tai ir sunervino - kiti galėjo, o jis ne, tai gal Giselė Danielių myli mažiau nei tuos nedorėlius būrus?

-Nusiramink, Danieli... Giliai, įkvėpk ir iškvėpk.. viskas bus gerrai..
Giselė rebančiu balsus susakė Danieliui nurodymus ir net neįstengė į jį pažiūrėt, dabar nenorėjo būt užgraužt.

- Tai čia tau reiktų įkvėpt, iškvėpt ir dar valerijonų išgert,-Danielius nesusilaikė nešyptelėjęs, nes Giselė atrodė, tuoj išvis iš kablų per savo baimę.
- Aš tik noriu sužinot,-paprašė merginos.

Giselė toliau kaip sauja žemių pririjus tylėjo ir nieko nesakė, tik švelniai glostė Orgazmiuką, kuris vienintelis šitam kambarį normalus buvo.

Danielius atsiduso ir atsistojo.
- Žinai, kiek girdėjau, kai myli tai viską atleidi.. Nors aš nesu dėl ko nors kaltas, nenorėjau, kad man taip atsitiktų, neprašiau, ir tuo labiau nesidžiaugiau,-pasakęs pasiėmė nuo spintelės savo popierius ir nuėjo kažkur.

Giselina dar kokias penkiolika minučių taip pasedėjo, neiko nedarydama tik glostydama Katinuką ir galiausiai supratusi, kad nuo to, kad pradės jaudintis ir pergyvent, Danielis neatvirs į normalų.. Tad susitaikiusi su tuom, nuėjo jo ieškot, visgi po to dar supyks ir dar kas nors negero atsistiks...

Giselina nepatenkinta atsibeldė čia ir nepatogiai susisuko ant sofos kampo, apsidangstė dekiu ir pykdama bandė nesišypsot, nes jai kaip visad labai linksma buvo.

Danielius kaip įkirus benamis šuo vėl atsekė paskui Giselę ir pritūpė ant grindų šalia merginos.
- Jeigu nebepyksi, pažadu nebekaulyt už manęs tekėt,-pasakė merginai, pasidėjęs alkūnes ant sofos.

-jeigu neatstosi, paskambinsiu Čarliui ir pasakysiu, kad noriu jo labai, labai, labai, todėl manau, tau geriau eit ir išsimiegot.. Ryt anksti keltis..
Giselina palinkčiojo ir toliau pasislėpus kaldroje beveik miegojpo.

- Man rytoj niekur nereikia keltis.
Pasakė jau nebeimdamas į galvą to Čarlio ir atsisėdo ant sofos prie Gis kojų.

Giselina pasitrynė akis ir padėjo galvą ant pagalvės, tingėjo ji čia vaikyt tą Danielių, iš vis nesuprato, ko jam reikia dabar iš jos.
-Na danieli... leisk man pabūt vienai... man labai viską skauda..

- Būk gera, aš neužmigsiu, jei tu ant manęs pyksi... O kur tau skauda?-dabar dar labiau susirūpinęs Danielius atsisuko į merginą, baisiai šalta jam čia buvo, be reikia maldaut atleidimo kažkaip.

-man galvą skauda, labai skauda galva ir jei tu neišeisi aš mirsiu iš to baisaus skausmo...
Giselina dar kart užsimerkė ir pabandė užmigt.

- O aš neišeisiu,-pareiškė ir atsigulęs kitam sofos gale išsibūrė sau antklodę.