Danielio vaikystės namai

Išvarė su ja.
((Negaliu, praneš, kai jau vaikas bus didelis ir bus gaila kai mirs :DDDDDD))

((Atmink! Danieliui negaila, Giselei į psichiatrinę reikės, o po to ji grįš tokią very ciniška ir nelaiminga :DDDDD))

- Et... aš toks vienišas jaunas kareivis. Kažin, kaip Vietname? Dar yra gyvų?-atsidanginęs į savo šaltus rožinius namus, stebėjo fotkę, kur Danielis skustas kareiviška apranga stovėjo prie tanko su kašalnikovu rankose ir cigarete dantyse.
- Noriu vėl būt gyvas, prikelkit maneeee,-suinkštė, bet aišku, niekas negirdėjo, nes pirmiausiai, nieko nėra namie, o antra, tai jis juk tik vaiduoklis. Liūdėdamas, pasiėmė mylimiausią rožinio šampano butelį, kurio neišgers, nu bet vistiek, prisiminimas. Išskrido iš namų į kokią bakūžę, kur su kitais likimo draugais pabendraus.

Danielis nepatenkintas gulėjo ant sofos ir raišiojosi žaizdą. Nekentė Heros visa savo esybe, kad pasikvietė jį tam, kad padurtų ir pasimaivytų taip prieš savo bjaurią išlepintą dukrelę. Nusviedęs bintos ritinėlį ant stalo ir išvartydamas ten nsudėtą puodukų piramidę, atsistojo ieškodamas striukės. Užsimetęs kožą, paskelbė Herai karą iki Mirties. Net su Fb susidės, jei reikės.
Įsiutęs trinktelėjo durim ir dingo oru.

Danielius į kokį tūkstantį metų nelankytus namus sugrįžo ir tiesiu taikymu nuėjo į miegamąjį, Net valgyt nenorėjo, buvo šitoks piktas, matyt, Danieliui negalima būt per ilgai geram, nes vis dėlto kai kas nors tikrąją prigimtį pakursto, tai būna taip baisu, kad kaip dabar, taip meilingai pradėjus dieną su Gisele ligoninėj, išsikalbėjus apie vaikus, mažiausia smulkmena visą meilę pakeitė nuoširdžia neapykanta. Paskui jau prieš pat užmiegant, šiek tiek atslūgo ir pamąstė, kad per daug gal užsiožiavo nu bet ką... Sveika kartais pasipykt ir naktį praleist atskirai.

Išsimiegojęs, ryte atsikėlė, nusiprausė ir ilgai čia neužtrukęs, išėjo į darbą.