Kalnai

- Man pasigirdo?-paklausė savęs pačios ir apsižvalgė. Lyg kažkas ir subruzdėjo šiek tiek toliau. Nicolė prisimerkė, bandydama kažką iįžvelgti ir priėjo artyn. Kaip visad grakščiai išsiėmusi lazdelę, nuo akių nusibraukė plaukus laisvąja ranka.
-Lumos,-tarė ir pašvietė žemėn. Akyse pasirodė toks nustebęs-išsigandęs-susimąstęs-sumišęs-kažko nesuprantantis žvilgsnis.
- Hera?

Hera prisidengė raka veidą.
-Išjunk tą šviesą.

- Nu gerai gerai, Nox,-tarė ir išjungė šviesą iš savo lazdelės, bet vis dar nesusigaudė, kas čia vyksta.
- Kaip tu čia... Mes tave gi laidojom, pati mačiau!-suraukusi antakius negalėjo patikėti, ką velionė Snape čia daro.

Hera pirmą kartą po prisikėlimo nusišypsojo.
-Į rojų nepriėmė, nes buvau per bloga,iš pragaro išspyrė, nes pranokau velniai.

- O jei rimtai?-paklausė lenkdamasi artyn ir vis dar netikėdama, pirštu pabaksnojo į petį. Įsitikinimui, kad ji tikrai tikra.

-Bū!,-šūktelėjo.

- Tau sveika?-paklausė atsitiesusi.

Hera pakratė galvą.
-Nelabai...,-nuleido galva tarp kelių nes Herai svaigo galva.

- Tai gerai, ką man daryt dabar?-paklausė ir apsižvalgė, nes kažkur sukaukė vilkas.

O kasgi darėsi kai Nic apsižvalgė?Heros pečiai išplatėjo dvigubai ,ji atsistojo ir nusiplėšė marškinius,šonkauliai iššoko.
Vienu žodžiu darosi tep:
https://www.youtube.com/watch?v=T-fTkehOlw0&feature=player_detailpage

Tada prieš Nic atsistoja didelis WOLF.

- Ė, fu, nenoriu užsikrėst kuo nors,-paėjo tolyn ir patraukė rankas už nugaros.

Žvėris atsistojo ir įdėmei pažiūrėjo į Nicole.Tada žvilgsnis nukrypo Nic per petį ,vos pusė metro už jos nugaros stovėjo dar didesnis vilkolakis.Hera atsargiai pastūmė Nicole į šoną ir atsistojo priešais priešą.Garsiai suurzgė ir pastūmė Didčkį.Vilkolakiai metėsi vienas ant kito.Hera plojo didčkį į medį,o tas lengvai pakėles Hera metė ant žemės.Hera pakilo,stvėrė aną už žandikaulių ir perplėšė didčkio galvą per pus.Krauju aptiško viskas kas buvo aplinkui Hera apsilaižė ir vėl pasidarė normali...nepaisant to kad pasiėmusi didčkio žandikaulį gėrė jo krauja.

- O Dieve,-visa išbalusi pažiūrėjo ir svirduliuodama nulėkė už krūmo, kur girdėjosi pykinimo sukelti garsai.

Hera sutaršė viska kas įmanoma.
-Nicole lysk iš tų krūmų,aš nesikanžiosiu,prižadu.

- Mhm,-burbtelėjo ir kai šleikštulys praėjo, nusivaliusi lūpas išlindo.
- Tai kur mes baigėm?-paklausė vis dar balta kaip šmėkla.

Hera trūktelėjo petčiais.
-Man reikia vietos kur galėčiau suprasti kaip tai yvyko kodėl prisikėliau...

- Nuvežt namo? Arba gali pagyvent pas mane, jei prižadi neišdykaut su Chrisu,-susikryžiavo rankas.

Hera pridėjo ranka prie širdies.
-Prižadu neliesti Chriso.

- Ir prie vaikų irgi, be mūsų žinios nė piršto. Nepyk, bet pati žinai, kad turiu priežasčių tavim nepasitikėt,-pasakė ir priėjo, kad Hera įsikibtų į Nicolę kelionei oru.

Hera nusijuokė.
-Dėl vonios bet ką padaryčiau...,-įsikibo į Nicole.

- Gerai,-palinksėjo ir dingo oru.

Dyyyydelis POKŠT ir už nuošalesnės uolos atsirado Nicolė. Sriūbaudama ir liedama ašaras, atisėdusi ant žemės įsirėmė nugarą į akmenį.
- Kas man daros? O Dieve, kas man daros?!-užsidengusi delnais veidą, gerą dešimtį minučių drebėdama ir kūkčiodama verkė. Atsiraitojusi rankovę, žvilgtelėjo į savo ranką, į kurią kažkas įkando beveik prieš mėnesį.
- Aš vos...vos...vos neužpuoliau savo vaiko!-sušuko ir ėmė dar labiau raudoti, atsigulusi ant žemės.

Nu ka,kadangi Hera savęs neprižiūri,nemedžioja kada jai reikia,o tik tada kaip jau ant ribos ir vos nesižudo kokios bažnytkaimio... tai va lakstė lakstė ir iš krūmų pastebėjo kažkokį žliumbį daiktą.Nuką išlindo ir:
-auuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu

Nicolė lėtai pakėlė galvą nuo žemės. Pažvelgusi į vilkolakį, atsistojo ir susidėjo rankas ant šonų.
- Mauk iš čia ir apsimesk, kad to nematei,-pasakė įniršusiu balsu.

Vilkolakis bukom išalkusiom akim stebėjo direktore.