Žvyruotas takelis

- aij bile su ttavim esu - pasakė ir pažiūrėjus į Alexą pradėjo juoktis.

- Taip taip, labai juokinga,-nusijuokė.

- žinau - nusijuokė.

- Nu gerai, einam kur nors, tau rimtai per daug oro ne į naudą,-nusijuokė.

- tai ką aš tau sakau - nusijuokė.

- Tai gerai, einam kur nors,-nusijuokė ir pradėjo eiti keliu.

- O TAI KUR ? - paklausė ir nusijuokė.

- Ką žinau, kas pirmas pasitaikys,-nusijuokė,- O gal nori eit į tą namuką, kur tipo vaidenas?-pasiūlė nusijuokęs.

- buvau kažkada, bet einam - pasakė ir nusijųokė

- Ok, einam,-nusijuokė ir patraukė gatve.

Christian ramiai pasivaikščiodamas ėjo takeliu. Tiksliai nežinojo kur nori patekti, greičiausiai, kad tiesiog dairėsi aplink, norėdamas įsiminti apylinkes. Sustojęs jis apsigręžė į pilies pusę. Joje dar nebuvo buvęs, bet ko gero norės kada apsilankyti. Dabar tiesiog stabtelėjęs už tą patį vėl užsirūkė. Taip, žalingas įprotis, bet Chris nenorėjo ir neketino jo atsikratyti. Visgi kurį laiką paspoksojęs į pilį ir išpūtęs pirmąjį dūmą jis žengė tolyn, ketindamas gerokai įsiminti apylinkes. Visgi keliaujant oru ir norint patekti į tą mokyklą ko gero protingiausia būtų pirmiausia atsidurti kur nors šiose apylinkėse. Ir šiaip jį visai žavėjo mintis susipažinti su keliais mokiniais ar mokytojais...

Vilkdama koją už kojos, takeliu slinko Lėja. Diena buvo labai graži, todėl Lė norėjo nueiti į kokią užeigą, ar dar kur. Šiaip, pasižmonėti. Lė jau seniai nebuvo kur išėjus. Turbūt vis dėl naujų savo pareigų. Lėja dar nespėjo priprasti dirbti mokytoja, todėl nuolat būdavo užsikrovus darbais: pamokų vedimu, pasiruošimu joms ir namų darbų taisymu. Reikėjo praktikos... Dabar mergina buvo nusiraminus, nes parašė mamai laišką. Toji visada greitai į juos atsakydavo, taigi Lė jau rytoj tikėjosi sužinoti, kas per padėtis namie. Taip mąstydama apie mamą, tėvą ir mokytojavimą, ji visai nematė kelio. Tiksliau sakant, į jį nežiūrėjo. Žiūrėjo į žemę ir spardė akmenukus. To pasekmė buvo ta, kad L į kažką atsitrenkė, kadangi ėjo iš priešingos pusės. Bet taip neblogai trenkės.
-O velnias... ,- sumurmėjo ,-atsiprašau.

Christian tuo tarpu matomai pernelyg daug dairėsi į šalis, lyg ieškodamas patogios vietelės keliavimui oru. Jau stabtelėjęs žiūrėjo į kažkokį tamsų skersgatvį, lyg norėdamas ten kažką įžiūrėt, įtraukinėjo dūmus, kai pajuto smūgį, kai į jį atsitrenkė kažkokia mergina. Tuo tarpu iškrito ta suktinė jam iš burnos ir rankos, nukrito ant žemės.
- po šimts slibinų.. - susiraukė nepatenkintas ne pačiu veiksmu, kad į jį atsitrenkė mergina, o todėl, kad tik pradėta rūkyti suktinė jau tapo nebetinkama rūkymui.
- ne nu bet tai kartais visai praverčia žiūrėti,ten, kur einat... - užsivedė jis jau norėdamas apstaugti merginą, kol geriau įsižiūrėjo į merginą. Prisimerkė. Tada nusijuokė, atpažinęs senokai matytą draugę.
- Lėja?

Lėja jau norėjo atsikirsti. Ji juk atsiprašė, o jis dar čia pamokslą skaitys apie žiūrėjimą kur vaikštai.
-Ką? Iš kur tu ži...?
Mergina taip ir neužbaigė klausimo, nes pagaliau pakėlusi akis atpažino Cristian'ą. Ko jau ko, bet jo tai Lėja tikrai nesitikėjo čia sutikti. Juk jis gyveno Anglijoje... Tai ką, po šimts, veikė Rusijoje?
-Na... aha... čia aš... - kažką neaiškiai murmėjo visdar negalėdama patikėti savo akimis.

Christian pačiam buvo sunku patikėti, jog tai Lėja. Nebuvo girdėjęs, kad ji dabar mokytojauja Durmštange..
- šimtas metų... aš Christian, negi nepameni? - kiek nusivylęs paklausė, nes jam pasirodė, kad ji nepažino jo. Nelaukdamas, kol ji atsitokės Chris tiesiog paėmė ir apkabino seniai matytą personą.
- eik tu sau.. tave sutikti čia, Vorasody, nors ne, šiuo atveju gal net tiksliau - Rusijoje? - nusijuokė ir atsitraukęs ramiai nužiūrėjo merginą, lyg įvertindamas.
- atrodo kiek pasikeitei nuo to laiko, kai paskutinį kartą tave mačiau. - įvertindamas merginą. Mintyse pridėjo 'išgražėjai', bet to garsiai nepasakė.

Lėja dar ilgokai stovėjo negalėdama atsitokėti. Buvo tiesiog praradus žadą. Kai Cristian'as ją apkabino ji tik nejudėdama stovėjo.
-Na na... žinoma, kad prisimenu... ,- nutęsė ir jos veidą nušvietė plati šypsena. Akys žybtelėjo džiaugsmu ,- kaip galėčiau tave pamiršti! ,- Lėja giliai kįvėpė ir pabučiavo seną savo draugą į skruostą. Rodės, pagaliau atsitokėjo.
-Kaip džiaugiuosi tave matydama! - Lėja nužvelgė Cris'ą nuo galvos iki kojų. Jis lyg ir nebuvo pasikeitęs, gal tik suvyriškėjęs.
-Sakyk, ką čia veiki... Rusijoje?

Chris šyptelėjo, kai Lėja, rodos, pagaliau atsitokėjo.
- nu, o jau spėjau pagalvoti, kad tavo prisiminimus kas ištrynė, -skardžiai nusijuokė nuo tokios minties.
- aš.. nesijaudink, neseniai čia atvykau, tiesą sakant kol kas tik dairiausi apylinkėse, nes esu čia dar visiškas naujokas. Gavau darbo pasiūlymą šioje Magijos ministerijoje, nusprendžiau neatsisakyti. - nežymiai linktelėjo, lyg patvirtindamas savo žodžius.
- Taigi nuo šiol čia ir gyvensiu. O ką tu veiki čia? Seniai jau? Nežinojau, kad gyveni Rusijoje.

-Neištrynė, ne - Lėja papurtė galvą ir kyštelėjo liežuvį ties dešiniu lūpos kampučiu.
-Sakai ministerijoje? ,- mergina kilstelėjo antakius į viršų ,- ir kokios bus tavo pareigos? , - susidomėjusi paklausė ir greitai pridūrė:
-Na, tai gerai.. nes turbūt dabar tave dažniau matysiu! - džiaugsmingai pasakė ir apsižvalgė aplink. Jau vakarėjo, o ji kaip ir žadėjo dar užeigoj kokioj apsilankyt...
-Gal nori kur nueiti? ,- paklausė ir skėstelėjo rankomis , -tada ir papasakosiu, ką čia veikiu.

Staiga kažką prisiminusi, Lėja atsiprašomai pažiūrėjo į Christian'ą.
-Iš tikrųjų tai turiu eit. Visai iš galvos išgaravo... - nutęsė ir atsiudususi pridūrė:
-Bet, jei tu čia dirbsi, tai manau dar susitiksim... ir ne kartą.
Lėja nusišypsojo ir apkabinusi savo draugexą, dingo oru.

Katherine vaikštinėjo takeliu. Buvo jau truputį sutemę. Apytamsė. Staiga ji už kažko užkliuvo ir pargriuvo. Tai buvo žmogus, tada ji tarė:
-Ojj, aš labai atsiprašau, esu pati labai neapdairi...

Charly taip pat vaikštinėjo netoliese ir matė visą situacija. Priėjo prie merginos ir padėjo atsistot. -Ar nesusižeidei?,-pasivedė toliau nuo to keisto personos.

-Ou, ačiū, kad padėjot atsistok.
-Na ne nesusižeidžiau, nebent gal bus koks nubrozdinimas ant kelio ar pnš....,- tarė Katherine, kažkokiam mielam vaikinui..

Pasišvietė lazdele į merginą ir tikrai buvo nustebintas jos jaunumu. -Tokio amžiaus mokiniams nereikėtų,klajot po Vorasody sutemus,-šyptelėjo.

-Nu jau, man 16,- tarė Katherine
-Nesu labai jau ir jauna..... Pats pauglystės žydėjimas.

Nusijuokė ir paritraukė nuo girto žmogėno.- Ir nebijai stikt žudiką? Vilkolakį ar kokį vampyra,-šyptelėjo.