Maža kavinukė

***

Nicolė nardė po gatvę ieškodama parduotuvės,kuroje pavyktų rasti lotoso arbatos. Melissa visada vakarais išgerdavo būtent tokios arbatos, o čia tie prancūziški pavadinimai - Nicolė nieko nesusigaudė.

Nicolė iš pradžių nesusigaudė kas darosi.
- Tu mane persekioji?-paklausė sustojusi,- O tu bjaurybe,-piktai pasakė ir ptradėjo daužety Chrisui rankinuku per galvą. ((xDDD))

- Ir tegul žiūri! Bjaurybe, šunsnuki tu!-Chrisui sugavus rankinę, pradėjo ją tampyti, o galiausiai netekusi vilties užvošti vyrui, spyrė jam tiesiai į...- Taip tau ir reikia!

- Aš rėksiu,-pasakė susikryžiavusi rankas ant krūtinės.

- Bla bla bla, man neįdomu ir mes negalim pasikalbėt kaip žmonės nes mūsų poroj tik vienas žmogus - aš,-pradėjo vaipytis.

- Ir koks tau skirtumas, kaip aš atrodau?-paklausė ir pavartė akis.

- Aš nesuprantu, kaip mylint galima išduoti,-pasakė taip pat žiūrėdama į Chrisą.

Nicolė žiūrėjo į Chrisą. Iš tikrųjų labai graudinosi, nes ji jį taip pat mylėjo, bet dabar savo graudulio nerodė.
- Chrisai... Ta klaida tau kainavo šeimą,-pasakė ir nusimovusi žiedą, padėjo priešais jį. Atsistojusi dingo iš ten, kol Chrisas jos nepasivijo.

Chrisas jau šoko vytis, bet pamatė tik nuvažiuojančią Nicolės mašiną. Paėmęs žiedą, pasirėmė galvą ranka ir ėmė jį apžiūrinėti. Sėdėjęs ten kokias dvi valandas ir apie viską mąstydamas, tvirtai nusprendė, kad vistiek susigrąžins Nicolę. Galiausiai atsistojęs išėjo iš kavinės nusprendęs kelias dienas jai nesimaišyti ir leisti pamąstyti.

Tayloras atslinko į kavinukę, galvodamas, koks jis šiandien liūdnas, o liūdnas jis visada gražus. Taigi jausdamasis labai gražus, pasikedeno plaukus ir nuvarė prie staliuko. Iškart gražaus padavėjo paprašė buteliuką kokio tradicinio gėrimo. Kadangi jis matyt pasirodė panašenis į rusą (negaliu patikėt, kad ŠITAIP nusitašiau, kad net į ALEXĄ pavirtau), gavo butelį degtinės ir laimingas pradėjo gert.
- Ant kalno beržai siūbavo, po beržais arkliai dainaaaaavo...-užtraukė ir nusivalė nosį juokdamasis.
- Ant tėvo dalgio ašmenų... varlės dainaaaavo,-vėl užtraukė trindamas rankas.- Kai aš užaugsiu, kas tada bus, man pasakykit jūs... oi palauk palauk, sakydavo man... mama?-atsiduso ir apsižvalgė, išgėręs 5 stikliukus jau užsimanė prisiglaust prie mamos.
- Mamyte, kodėl iškeičiau tave į žmoną?-pasidėjęs galvą ant stalo, pradėjo verkt. Mama bent pinigų ant cigarečių ir alaus duodavo, o žmona neduoda nei ant to nei ant to.
- Spasibo liubimomū Stalinū za sčastlivoe detstvo!-galiausiai sušuko. Nusitašęs, padėjo ant stalo šimtinę ir traukdamas:
-Tai uždaryk mane tėvyne savyje, kaip giesmę gerkėle mirtis uždaro, taip kaip uždaro vakarą naktis, o tu man atsakai aš tavo.... tavo... tavo...laisvė?-patraukė gatve.

- O žiūrėk, kažkoks durnius jau dainuodamas išeina,-nusijuokė rodydamas į Taylorą.

-Kur?
Atsisuko į tą pusę iš kur sklido gražios dainos, negražiai dainuojami žodžiai.
-Čia gi Tayloras.
Keistai nužiūrėjo nusigėrusį vaikiną.

- Tayloras?-iškart pasižvalgė, tarsi koks mėnesį neėdęs liūtas, kuriam būtų pasakę, kad sužeistas didžiulis, riebus paršas.

-Mhmmm....
Dar truputį pažiūrėjo į tą vargšiuką.
-Gal jam reikia pagalbos?
Atsikabino nuo D. Lėtai nuėjo prie T.

Danieliui taip pradėjo niežtėt nagus išsitraukt kokį peilį ir subadyt jį, nu bet kaip taip prie damos elgsies.
- Girtas jis, einam mes į kavinę tiktais,-pareiškė ir nusitempė merginą į vidų.

-Nu, bet gal jam blogai....
Nenorėjo palikt vargšo draugo nelaimėj.