Apleistas namas

Karla iš neturėjimo ka veikt atėjo į seniai negyvenamajį nama.
- Tsss ir kaš čia baisaus - paklausė saves - ūi kaip čia baisu tuo pridarysiu į kelnes - nusijuokė ir pradėjo apžiūrinėt namą.

Po kelių valandų išėjo iš namo.

Alexas atsivilko į šitą ale baisų namą.
- Ui, kiek voratinklių. Bet kaip galvą skauda, svaigsta net. Kvaily tu!-sušuko ant Tayloro rikiuodamas butelius.

- Nori dar gaut? Rink žodžius, -pasakė maukdmas kitą butelį, gal mažiau prakirstą galvą skaudės.

- Mhm, ir voratinkliai nutysę, kaip burtininko rankovė,-palinksėjo degustuodamas kažkokį tai gėrimą.

- Voratinkliai negerai yra, jie į plaukus velias,-pasakė ir pats jau tokia sulėtėjusia reakcija, sugraibė paskutinį butelį.

- Imk, jau nebetelpa man,-likus pusei butelio, atidavė jį Taylorui.

- Aha, man y, irg y,-sužagsėjo ir svirduliuodamas nužingsniavo mašinos ieškot.

Įėjęs į kažkokį nušiurusį namą ( paskutiniuosius metus, nors ir slapstėsi, Šonas niekada negyveno prastam name. Jis visad susirasdavo ką nors prabangų, kas atitktų jo poreikius. Atitiktų jį patį), vaikinas klestelėjo ant kažkokios neaiškios ir dar purvinos sofos.. Sėdėjo tamsoje. Jau kūrė planus. Šaltas žvilgsnis buvo įbestas į sieną. Jis jau seniai norėjo nugalabyt tą aurorą. Kartkartėmis jį apimdavo toks pyktis, dėl tų metų, praleistų Azkabane, kad jis vos susitvardydavo jo nenudėjęs iškart greitai. Tačiau Šonas nebuvo toks kvailas ir neketino vėl įkliūti. Todėl viską planavo lėtai, dėtalė po dėtalės.
Vyriškis atsirėmė į atlošą ir užvertė galvą. Ranką siaubingai peršėjo. Spitfire nusismaukė rankovę ir pažvelgė į tamsos ženklą ant savo riešo. Jis visas degė.

Danielis atsidangino į kažkokį bjaurų, nušiurusį namuką. Bet žinojo, kad čia vaidenas. Pats čia vaidenosi, kai buvo miręs.
- Gerą dieną mielieji. Vėl lošiat pokerį? Smagu buvo su jumim palošt. Pasiilgot manęs? Jei taip, kas nors sudrebinkit spintą,-pasikalbėjo su draugais kažką piešdamas ant grindų balta kreida. Spinta stipriai sudrebėjo ir Danielis patenkintas nusišypsojo.
Pripiešęs visokių ženklų, pridegiojęs žvakių ir padėjęs kažkokį indą su įvairiausiom magiškom medžiagom, iškėlė rankas į viršų.
- Im-ho-te-po, Im ho te po!-sušuko kaip per mumiją ir nusijuokė,- Nu gerai, gana prikolint.
Pats save subarė ir pasiėmęs kažkokią senovinę knygą, ėmė kalbėt užkeikimą. Išsikvietęs demoną, pas demoniškai nusišypsojo - kaip per siaubo filmus.

Giselė atsargiai statydama kojas apautas 9 tūkstančių eurų vertės bateliais, tarp visokių šiukšlių ir nuolaužų ieškojo Danieliukėlyčio, nes kažkokia pakelės raganą - prostitutė, sakė ieškot čia. Sooo atvarius prislopintu tokiu baisiai baisiu balsu kalbėti:
-Danieli, Danieli argi nesakiau nežaisti tokiose vietose?.. Čia taip sunku tave surasti...

Danielis krūptelėjęs vos neužvertė kanopų.
- Jėzau Gisele, nu ir gąsdini,-nusijuokė atsisukęs,- Ir atsargiai, tu tuoj įlipsi į mano nekaltos mergaitės kraują,-perspėjo merginą.

-Ooo nekaltos mergaitės, labai žavu... Naujas pomegis?
Nusijuokė ir pasitraukė į kairę nuo to nekaltosios kraujo.
-Tai ką čia darai?
Įdėmiai nužiūrėjo viską aplink.

- Demonus siundžiau ant Heros. Tu primeti, ką ji dabar padarė? Kažko mane iškvietė, net nesupratau ko. Atėjau, o ji atsitempė savo mažą šlykščią dukrą. Ta snarglė mane išvadino bjauriu, o Hera paėmė ir į pilvą kažkokiu peiliu įdūrė,-pakėlęs maikę, parodė Danieliškai, kas reiškia - baisiau negu baisiai - užtvarstytą pilvą.

-O Dieve, mielasis kaip baisu...
Giselė taip persigando. Priėjus arčiau Danieliuko paglostė jo sutvarstytą pilva...
-Kaip užjaučiu...

- Iš pradžių dar pasimeilino, kas man baisiai nepatiko. Po to...-Danielis nusikosėjo, kad suplonintų balsą ir pradėjo kalbėt cypiančiu penkiametės balsiuku:
- "Danieeeeli, nužudyk idiioooootą savo pusbrolįįį Stefanąąąąą, arba užmyyyyyršk keliąąąąąą pas Mv.."
Baigęs Heros parodiją, vėl nusijkosėjo.
- Dabar jai viskas, jau padėjau dvi bombas po jos pagalve.

Giselei buvo visai nejuokinga, nes jos meilutėlytis Danieliukas buvo taip baisiai sužeistas.
-Kaip baisu.. Danieli gal tau reik kokios apsauginės liemėnės.. Daugiau nebandyk mirt. Supratai?
Klausimas nuskambėjo labai jau griežtai, bet čia iš meilės jei ką.

- Nemirsiu, manęs niekas nebepriima ten,-nusijuokė ir susidėjo rankas ant krūtinės, vėl surimtėjęs.
- O tam vaikui, kuris mane taip įžeidė... Pagausiu ją tamsią naktį, 5 dienas laikysiu rūsy pririštą prie vibruojančios kėdės, grojant Mocartui ir Lordi pakaitom, tada po vieną nukąsiu mažus netikusius pirštus, išrausiu dantis ir pasidarysiu iš jų karolius. O tada paaukosiu ją Mahometui, suvarydamas po kuolą į akis, burną, širdį ir užpakalį.
Išvardino savo saldų keršto planą.