Pajūris

-žinai prisiminiau prieš išvažiuojant rodė laida apie kruizinius laivus, ir ten uždavė klausimą vieną tokį... Laivo kapitonas, laive prilygsta Dievui.. jis gali uždaryti, izoliuoti keleivį, bet ar gali jis juos sutuokti? čia kalba apie buvimą jūroj..
Gis sugalvojo truputį pratestuot sugyventinį

- Koks man skirumas, pypkutę traukiantis seniokas manęs tikrai netuoks,-nusijuokė atsidusęs, nu blet su ta Gisele neįmanoma rimtai.

-bet juk, tai taip romantiška... laivas, denis, visi su maudomais, ir toks baltu kostiumu kapitonas... žavuuu..
Giselina nusijuokė, ir toliau nuo jūros, bet vistiek pradėjo eit tolyn, nesuprato ko tas čia stoviniuoja

- Būtų romantiškiau, jei tu nustotum nuo manęs bėgt ir pareitum čia,-nusijuokė parkviesdamas Giselę atgal.

-Keistuolis..
Giselina nusijuokus apsisuko ir nuėjo tuos du žingsnius atgal, nelabai suprato kam čia to reik, bet jei Danieliui taip noris, tai reiškias reikia

Danielius patenkintas, kad Giselė nebesipriešino ir grįžo, paėmė ją už rankų.
- Šiandien visą vakarą bandžiau tau kai ką pasakyt, bet vis neišeidavo... Nežinau, ką tu į tai, bet ką atsakytum, nepyksiu,-pradėjo ir kostelėjo bandydamas būt rimtas, bet neišėjo vistiek.
- Žinai, mes labai ilgai užtrukom, kol vienas kitam prisipažinom, ką jaučiam ir manau, turėtume stengtis daugiau nebedaryt tokių vėlavimo klaidų... Nors mums ir dabar labai gera, bet noriu, kad mus sietų kas nors stipriau, negu namai ir katinas, nes, Gisele, aš tave myliu taip, kaip niekada nieko nemylėjau ir tikrai daugiau nemylėsiu... Kaip kažkoks poetas sakė, kad yra dvi meilės - pirmoji, kuri miršta pati ir paskutinė, nuo kurios mirštama; aš tikrai žinau, kad kai mirsiu, vis taip pat mylėsiu tik tave,-pasakęs tokią ilgą, kaip Danieliui, labai poetišką kalbą, kuriai buvo šiek tiek pasiruošęs, bet tikrai neiškalęs, o kalbėdamas tai, ką dabar mąstė, priklaupė ant kelio, rankoje laikydamas sužadėtuvių žiedą.
- Gisele, ar būsi mano žmona?-paklausė nekantriai laukdamas atsakymo, aišku tikėdamasis, kad jis bus teigiamas, nes nors ir tikrai nepyks, bet suvarius tokią ilgą nuoširdžią kalbą, btų tikrai nesmagu gaut "ne".

Giselina jau po pirmosios monologo dalies pajautė kažką keisto, tačiau toliau klausės ir kuo toliau Danielis kalbėjo, tuo labiau sukrėsta Giselė jautės... Vargšiukė visa pasimetus žiūrėjo į mėnulio apšviestą vaikiną, kuris dabar taip gražiai kalbėjo, kad jei net gerklėj kažkas užstrigo ir ji nebegalėjo kalbėt, o išgirdus TĄ klausimą, vos nepasimirė iš lauktos nuostabos ir džiugesio ir laimės ir visų pačių gražiausių jausmų... viskas buvo taip gražu, taip tobula, kad net kvapą gniaužė.. Vis dar negalėdama kalbėt Giselina palinkčiojo, labai smarkiai ir labai užtikrintai, nes tikriausiai to laukė, nuo pat pirmosios dienos su Danielium, nuo pačio pirmo bučinio, bet tiesiog niekada nedrįsdavo sau leisti apie tai pagalvot, ir per tiek laiko išmoko džiaugtis, tuom kas buvo... Grįžtant prie temos ji automatiškai užsidengė burną ranka, nežinia kodėl, tikriausiai, kad neklyktų ir nenualptų.

Pamatęs Giselės tvirtą linkčiojimą, Danielius iškart pakilo į 9 dangų, negalėdamas patikėt, kad ji sutiko, nors, atrodo, viską buvo apgalvojęs ne prieš dieną ir net ne prieš savaitę, o ir taip laukė bei tikėjosi to teigiamo atsakymo. Su didele ir nuoširdžia šypsena, laimingasis Danielius užmovė žiedą Giselei ant piršto.

Giselina tylėdama žiūrėjo į blizgantį žiedą, ant rankos, o tada į Danielį, o tada vėl į žiedą... Tiesą sakant, dabar patyrė baisiai gerą šoką. Norėjo labai išbučiuot, išmyluot ir ko tik nepadaryt tam vyrui, kuris nuo dabar jau skaitės sužadėtiniu, tačiau tiesiog stovėjo kaip prikalta, jei pajudės tikrai pradės verkt, o verkt negražu net ir iš laimės, po to Danielis išsigąs..

Danielius matydamas tokią bežadę Giselę, susijuokė ir lėtai atsistojo. Vyriškai turėdamas pralaužt nuostabos ledus, prisiartino, šypsodamasis kaip niekad, paglostė merginos skruostą ir sudėjęs rankas ant kaklo, stipriai stipriai pabučiavo.

Danieliui pabučiavus, Giselina aišku atsakė, tik kažkaip nesusivaldė ir skruostu nubėgo, viena tokia vieniša, tačiau daug reiškianti laimės ašara... Nu o kaip nesidžiaugt, jei viskas gyvenime taip gerai...

Danielius kilstelėjo delną ir nykščiu nubraukė Giselės ašarą, kuri, net Danielius suprato, nebuvo iš liūdesio. Staiga kilstelėjęs Gis už liemens į orą, lėtai lėtai pasisuko ratu, vis bučiuodamas.

-Durniuk, tu... man ir taip oro trūksta...
Giselina jau net nusijuokė, tačiau taip keistai, vis dar surakintu žandikauliu, kaip po 50-ies botulino injekcijų,.

- O man tai kas,-nusijuokė nuleidęs Gis ant žemės ir mielai prisiglaudęs.

-kaip baisuu...
Giselina irgi prisiglaudė prie Danieliaus, paslėpdama veidą. Taaaip keistai jautės, ji su tuo žiedu ant rankos...

- Baisu? Tikrai?-nusijuokė ko jau ko, o tokios reakcijos nealukęs ir pabučiavo Gis skruostą.

-Baisiai.. baisiai gražu...
Giselina jau dabar normaliau nusišypsojo, ir pasijuto tokioj euforijoj, kad net akyse sumirguliavo.

- Tu būsi mano žmonaaaa...-laimingas Danielius kartojo prisiglaudęs prie jau ne šiaip sugyventinės, o visos sužadėtinės.

-kol kas dar taip nekalbėk..
Giselina ir taip išsigandus buvo, o tas dar čia klykavo.. iš vis prisiminus jų bendravimo pradžia vestuvių jų planuose net nebuvo..

- Kažkada juk būsi,-nusišypsojo žiūrėdamas į išsigandusią Giseliną.

-kažkada... pabučiuok mane..
Giselina labai gražiai paprašė, nes tik taip begalėjo nuramint, savo streikuojančią širdy.

Danielius visiškai sutikdamas ir nesipriešindamas tokiam nuostabiam įsakymui, prisitraukė Giselę prie savęs ir pabučiavo.

Tai va ramindama savo nervus, Giselina labai savanaudiškai bučiavo sužadėtinį, kad ir kaip keistai taip skambėjo

Bet šis savanaudiškas poelgis Danieliui be proto patiko ir jis mielai padėjo Giselei susidorot su nervais.

Giselės širdelei ir proteliui nurimus, ji tik stipriai, stipriai apsikabino sugyventinį-sužadėtinį ir patenkinta, jam už nugaros žiūrėjo į savo žiedelį