svečių kambarys.

- Nieko,-patraukė pečiais ir toliau niūniavo.

-taip. nieko. turbūt liūdna. ne man tikrai liūdna.
Giselė prigulė, nes kažko vėl pavargus pasijautė

- Dėl ko liūdna?-paklausė žiūrėdamas į merginą.

-kad todėl, kad tave myliu ir kad nieko.. va taip..
giselė palinkčiojo, apsikabindama pagalvę

- Tau nepatinka, kad mane myli?-pasibaisėjo savim vargšas.

-ne tiesiog man liūdna, kad net tai reiškia nieko..
palinkčiojo, pasidėdama galvą ant apkabinos pagalvės

- Nu, jeigu nori, aš galiu tave pagrobt kaip Paris Eleną. Suprantama, jei ir paskui viskas vyks pagal Trojos karą, tai po 10 metų Čarlis pagaliau įsiverš ir sugriovęs visą mano tvirtovę, mane iškirs, o tave parsigabens atgal, bet užtat bent 10 metų turėsi veiksmo,-išdėstė savo protingas mintis.

-aš nenoriu būt Eleną ir nenoriu kad tu būtum Paris.. Aš noriu, kad tu būtum Danielis, o aš Giselė...
Merginos akys prisipildė ašarų, bet ji vistiek iš paskutiniųjų laikėsi ir neverkė

- Nu gerai, aš Danielius, o tu Giselė. Bet žinai, man tai ne nieko. Seniai seniai man Danielė liepė tau pasakyt, kad tave myliu, bet nėjau, nes maniau, kad tu manęs ne, o paskui ta avarija, dingus atmintis ir taip toliau. O dabar tu pasakei, vadinas, galiu pasakyt ir aš, nors jau ir taip pasakiau,-į galą visai susivėlė ir pats nebesuprato, kaip čia dabar pabandė Giselę nuramint.

-Tu kvailas idiotas ir dar bailys. Aš tau gal milijoną kartų sakiau, kad myliu tave ir kiekvieną kartą žliumbdavau, nes tu... tu bjaurybę man niekad to nepasakydavai..
Giselė pratrūko ir paslėpus savo veidą pagalvėj, graudžiai, bet garso verkė

- Vieną kartą pasakiau, bet tu tada 5 valandas juokeis, todėl daugiau niekad tau nebesakiau,-šyptelėjo.

-todėl, kad... todėl kad.. ne aš nežinojau kaip reaguot.
Giselė labai nuliūdus buvo.

Danielius atsistojo ir nuėjęs atsigulė šalia Giselės.
- Bet dabar jau vistiek nieko nebepakeisim,-pasakė įsivaizduodamas, kad tai turi paguost.

-pasakyk, kad mane myli..
Giselė kaip psichinė ligonė stipriai stipriai apsikabino pagalvę ir taip pat stipriai sumerkė savo akis.

- Aš tave labai myliu,-pasakė atsisukęs į Giselę, nors jinai vistiek į pagalvę žiūrėjo, o ne į jį.

Giselė dar patrankė savo veidą į pagalvę, kad net nosį paskaudo. Dabar labai norėjo, kad atsitiktų koks magiškas dalykėlis kurio metu atsirastų juodas fonas, o tada staiga Giselė ir Danielis pasirodytų visu gražumu ramiai vakarieniaujantys kaip normali pora.

Danielius ramiai ir tyliai gulėjo, leisdamas Giselei išsisiautėt.

-aš turiu eit namo..
Giselė staiga pakilo nuo lovos ir ranka, grubiai nusivalė drėgną nuo ašarų veidą. Paskubom bande apsiaut batus.

Danielius atsistojo greitai ir nuvaręs pačiupo Giselę už rankos.
- Gis, nenoriu, kad dabar išeitum,-paprašė.

Giselė nieko nesakė ir nuėjusi atsisėdo ant lovos krašto, jei užteko kelių Danielių žodžių, kad mintys persirikiuotų.

Danielius atsisėdo šalia merginos.
- Jau truputį per vėlu, bet nenoriu ir toliau būt bailys ir nepadaryt ko noriu,-pasakė ir pasisukęs šįkart nesudvejojo Giselę pabučiuot.

Giselė stipriai įsikabindama, apsikabino Danielį ir atsakė į jo bučinį, nors veidu kaip niagaros kriokliai tekėjo ašaros, didelės kaip josios begalinis liūdesys

- Tik neverk...-paprašė delnais valydamas Gieselės ašaras, jam buvo taip negera, kad mergina šitaip jaučiasi.

-aš neverkiu..
Giselė prikandusi lūpą įnirtingai linksėjo, nors akys toliau nepaneigiamai liejo ašaras

- Verki, bet daugiau taip nedaryk,-šyptelėjo dar kartą bučiuodamas.