svetainė.

- Dėl ko?-paklausė susirūpinęs.

-nes aš mirsiu viena. ir niekada nepamatysiu vienaragių ir dar niekada neapsilankysiu Vilio Vonkos šokolado fabrike, niekada neatjos pas mane joks idiotas princas ir mes niekada negyvensim gražioje pilyje ir mūsų šunys niekada nesusituoks, nes aš niekada nebūsiu princesė...
padėjo savo liūdną ir nelaimingą galvą ant fotelio atlošo, o tada pirštuku greitai nuvalė išriedėjusią ašarą.

- Taigi jau atjojo princas su bmw, turi pilį, duočiau ranką nukirst, kad ir šunų, o dėl šokolado fabriko, tai niekas nepamatysim,-nelabai supratęs, ar ji čia rimtai liūdna, ar haliucinacijos, pasakė.

-Danieli, tu nesupranti... aš niekad nebūsiu tokia kaip visos, nes tai ne man. Aš niekad neturėsiu normalaus gyvenimo, kaip Karla ar Gabriela. Aš visą gyvenimą blaškausi ir kas iš to? kur ta suknista laimė? nėra. ir nebus.
Linkčiodama vedžiojo pirštu aplink taurės briauna.

- Jo, tų tai gyvenimas tikrai normalus, ypač Gabrielos,-pavartė akis ir pastūmė taurę Giselei, jau geriau tegu nusilaka.

-o kas blogo tame? vyrai, namai, galų gale vaikai, o kas pas mane? Čarlis su savo šuniu... bet žinai, tai daug geriau negu nieko, nes jai ne jis, aš jau seniausiai gulėčiau kambaryje tarp minkštų sienų ir verkčiau iki mirties. dabar bent galiu vaikščiot po namus, galiu gamint jam valgyt, galiu su juo kalbėtis, galiu apsimetinėt tokia linksma ir žavinga, nors jau seniai neesu nei linksma, nei žavi, nei graži, jau seniai esu niekas. jis man neleidžia apie tai galvot ir aš gyvenu, tik tiek.
Pasiemė tą stiklinę ir karts nuo karto vis suvilgydavo lūpas vynu.

- ai...nu...-neturėjo net ką pasakyt į tai.

-man jau visiškai neaišku kam aš žemėj gyevnu...
šiek tiek pakračiusi koją, sulaukė momento kol į žemę atsitrenkė nukritęs aukštakulnis, o vėliau pirštų pagalba nubraukė nuo kojos ir kitą batą.
-tau gerai.. pagalvojus kaip gerai, kad tu žinai ko nori..

Danielius jau nebežinojo ką atsakyt jai.
- Aišku žinau. Dabar labiausiai noriu tau užvožt taip, kad nebešnekėtum, nes jau nežinau ką tau atsakyt,-prisipažino.

-matai, net tu manęs nekenti...
linkčiojo ir susikėlusi kojas ant sofos, apsikabino savo varganus, kaulėtus kelius.

- Aš tave kenčiu, dar ir kaip, tik mane filosofija vis dar nervina. Gal nori išsiverkt ant mano peties ir tada vėl ramia sąžine blūdyt?-pasisiūlė.

-nebemoku verkt. šiandienos rezervas jau išeikvotas. Viena ašara per dieną, tai viskas ką išspaudžiu. jei galėčiau verkt,manai sdėčiau čia?
padėjo savo smakrą ant kelių.

- Gal suvalgyk tą rožinę tabletę dėl viso pikto?-pasiūlė.

-jau tiek aš jų privalgius...
palinkčiojo ir pagaliau šiek tiek atsigavus, šyptelėjo.

- Nu va, tai tada su manim apsigyvent reikėjo, aš blondinas ir šuns neturiu, bet ne, nuėjai pas aukštesnį ir su barzda,-pamosavo Giselei pirštu palei nosį.

-nesikabinėk. su tavim būčiau išprotėjus visai..
linkčiojo.

- Nebūtum, su manim smagu,-pasiginčijo.

-vieną kartą į savaitę, gal ir smagu, bet tai visos tavo paslaugos.
ašyptelėjo pasatatydama puspilnę taurę ant stalo

- Ne, visada su manim labai linksma,-palinkčiojo išsišiepęs.

monica atsistojo ir perėjusi atsisėdo šalia giselės.
- gis, vargšele, jei gyveni su tuo kurio nemyli, tik tam, kad nesijaustum vieniša, tai darai didžiulę klaidą. ir tu tikrai žavi, graži, o pralinksmėt visad galima,-linksėdama mo guodė draugę.

-Monicita, mieloji, tu nesupranti mano situacijos, be to geriau nebus.
Šyptelėjo toliau sau vyną gerdama, abejingą feisą išmetus

- tai supažindink mane su situacija,-paprašė įsitaisiusi ant sofos patogiai, kojas ant jos susikėlusi.

-Aš keista, daugiau nieko, tiesiog aš labai keista.
vis linkčiojo

- na aišku...-liktelėjo sukdama taurę ir kažką svarstydama.

- Su jumim taip nuobodu, geriau pasnausiu,-pasakė ir užsimerkė atsigulęs ant sofos.