Gražios, mielos kapinės

Paprasti mirtingieji, nedrįskit čia laidot savo niekam nežinomų giminių - šiose gražiose kapinaitėse ilsisi oligarchai, rašytojai, žymūs disidentai, politikai, olimpiniai čempionai... Žodžiu, jei žmogus čia palaidotas, kažkada jis buvo garbus, garsus ir nusipelnęs žmogus.

Kažkur ilgai buvęs užsidaręs, Alexėjus pagaliau išlindo į dienos šviesą ir nusipirkęs gėlių, atvažiavo į netoli nuo jo namų esančias kapines. Eidamas takeliu ėjo ir žvalgėsi - nors ruduo nebuvo mėgstamiausias jo metų laikas, bet čia buvo visai gražu ir rudenį, o vasarą Alexui išvis labai patiko šitų kapinių žaluma ir ramybė. Vos minutę paėjęs, pagaliau atsidūrė prie Gabrielos kapo. Atsistojęs, truputį pažiūrėjo į antkapį ir padėjęs gėles, atsisėdo ant suoliuko.
- Tai va... Jau pradėjau apsiprast, kad nepareisi. Nežinau, kaip vienas užauginsiu Jessicą, bet pažadu, kad jai būsiu geresnis tėvas, negu tau buvau vyras...-Tokiu atgailaujančiu, bet užtat ryžtingu balseliu pasakė. Visgi suprasdamas, kad su gyvaisiais jam bendrauti sekas geriau, nei su mirusiaisiais (šitie vistiek negirdi), greitai užbaigė savo kalbą, nieko daugiau nepridėdamas. Tiesiog gerą pusvalandį prasėdėjo labai rimtas ir susikaupęs, apie kažką mąstydamas, o tada galiausiai pakilo ir, atsisveikinęs su Gabriela, lėtai pasišalino.

Vieną tamsią tamsią lapkričio naktį, kai visi normalės žmonės jau miegodavo, į kapines tyliai įsliūkino kažką rezgantis Alexas. Susitraukęs, sušalęs, ir net ne biškį išsigandęs - aiškiai planavo kažką baisaus.

Visai nesusitraukęs, tik tamsiai apsirengęs, neužilgu į kapines kažkokias nesąmones nešdamasis, atėjo ir Danielius. Susiradęs reikiamą kapą, pasiklausinėjo to durno žmogaus apie prikeliamąjį objektą. Šiaip prikėlinėjimo verslas atrodė visai pelningas, bet Danielius nemėgo gerą kitiems daryt, tad prikelt tą kirminų apgriaužtą ponią sutiko tik todėl, kad ji kažkada buvo geriausia Danieliaus mylimosios Karlos draugė.
Pasidėjo savo knygą, jau šįkart ją skaityt mokėjo ir išsivertė be demono. Tada ėmė skaityt visokias nesąmones lakstydamas aplink kapą, o tam diedui, prikeliamosios vyrui, įdavė mušt būgną, kur praeitą kartą demonas mušė. Na, Gabriela, kelk savo žavų užpakalį iš po žemių.

Tyla... Po kokių 10 miničių dvelktelėjo didelis dulkių kamuolys. Gabriela atsistojo ir pradėjo kosėti nuo tų dulkių.

Alexas išsigandęs net savo būgnelį išmetė ir jau norėjo bėgt už kitų paminklų slėptis. Nors ir bandė ją prikelt, bet vistiek negalėjo patikėt, kad čia Gabriela. Juk visai neseniai bliovė kaip vaikas prieš jos karstą uždarant, ir ji šalta kaip Sibiro tremtinys buvo.

Danielius pavartė akis, kokie silpni ir bailūs žmonės šiais laikais, ir lavonai ilgai prisikėlinėja.
- Pinigų jau ryt norėsiu, ir jūs viską patys sutvarkysit,-pareiškė užvertęs knygą ir susikišęs po pažasčia, išėjo paplekšnodamas ex lavonei per petį.

Ranka prasklaidžius dulkes ir pakosėjus, pasižėjo į savo apdarus ir vos vėl nenumirė, tada atsisuko į Danielį, Alexą, tylėdama apsidairė ir pasižiūrėjo į antkapį.

- Gabriela?-atsargiai paklausė dar atsargiau prieidamas. Labai lėtai pakėlęs ranką, prilietė jos petį, mintyse melsdamas, kad nebepajustų to baisaus jos šalčio kaip per laidotuves.

Gabriela atsisuko į Alexą.
- Daugiau nerūkysiu, - pasakė ir sukikeno.

- Patekai į pragarą, ar į rojų?-paklausė plačiai nusišypsojęs, supratęs, kad Gabriela vėl yra Gabriela.

- Baik, - šyptelėjo ir pasižiūrėjo į save, purviną, susivėlusią bet gražią, - pargabenk mane namo, - paprašė.

- Bet gal mane pirma stipriai apkabinsi, ar jau gimus iš naujo ir manęs nebemyli?-nusijuokė plačiai išskietęs rankas į šonus.

- Išsipurvinsi, - pasakė ir šyptelėjus priėjo ir apkabino vaikiną.

- Nesvarbu,-stipriai apkabino Gabę ir pastovėjo su ja mažiausiai minutę, kol susiprotėjo.
- Gerai, važiuokim, tuoj sušalsi,-šyptelėjo ir nusivedė iš kapinių.

Gabriela per petį pasižiūrėjo į kapines išsigandusiu žvilgsniu, tada įsikibo į Alexą ir nuėjo.