Kažkur labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai tolimoje saloje esantys Cleiche rūmai

Apsišarvavusi poker face`u toliau pyko ir neketino nusileisti.
-Susirask kitos veiklos ir kas tau ką nors aprodys...-tepasakė ir išsivadavusi iš vaikino glėbio atsitraukė nuo jo kelis žingsnius.Ketino eiti toliau,nors paprasčiausiai būtų dingti oru.Na,tokia mintis jau atsirado...

- Kodėl supykai?- paklausė vėl prieidamas prie merginos ir paėmęs jos ranką sunėrė judviejų pirštus, kad jeigu kas, tai ir jis dingtu su ja kartu.

-Pirma apsispręsk,ko tu NORI,-pabrėžė paskutinįjį žodį ir pažiūrėjo į jų sunertus pirštus.-Galėčiau tave numesti,nesijaudink,-pasakė.

Atsiduso.
- Noriu tavęs ir viskas.- pasakė pasižiūrėdamas į jos veidelį.

-Deja,ne viską gauni,-atsakė su vos juntama pašaipėle balse.Paleido vaikino pirštus ir nusprendė dingti oru,kol dar neprikalbėjo kokių nesąmonių.

Vakinukas žiauriai nuliūdo. Jo viena ranka paskendo visiškoje tamsoje, o kita priešingai - pradėjo labai ryškiai šviesti.
- Nekenčių!- Surėkė ir dvi bangos skirtingose pusėse praskriejo, sunaikindamos šią vietą.

Eli tik dabar suprato,kokią nedovanotiną klaidą padarė šitaip besielgdama su Eduardu.,,Ir gerai,tegu pratinasi,nežadu su juo taikstytis''-dar spėjo pagalvoti.Kai vaikinuko rankos ėmė keisti spalvą ar ryškumą,tai jai jau nebebuvo svarbu,ji ėmė pamažu trauktis atapusta nuo jo.Žinojo,kad paprasčiau būtų išnykti oru,bet nenorėjo palikti Wan Cleche vieno.Šiam surikus kažką,ko Eliza ne itin suprato,didžiulė jėgos banga ją nubloškė į salos gilumą.Nekontroliuodama savo kūno ore,pajuto,kaip trenkiasi galva į kažką kieto,turbūt į akmenį.Aplinkui,pasidarbavus Eduardui,ėmė virsti dulkių tumulai,mergina dar prisidengė nuo jų akis,tačiau netrukus ją apėmė silpnumas,matyt nuo smarkiai sutrenktos galvos,akyse ėmė juodėti ir ji prarado sąmonę.

Eduardas supratęs ką padarė pradėjo bėgti iki Elizos, bet jau pavėlavo. Kai pribėgo E jau buvo praradusi sąmonę. Atsiduso ir apžiūrėjo ją. Pasižiūrėjo kad jos galva praskelta ir pakėlęs kiek jos galvą pasižiūrėjo ar yra pulsas.

Pulsas tai aišku buvo,juk Eli stipri motera,nemirs nuo tokio sutrenkimo.Bet,kaip ji pati pasakytų-bliam,kai sudavė...Skaudės jai galvą,oj skaudės,kai atgaus sąmonę.O dabar sau ramiai gulėjo persikreipusi ant to didžiulio plokščio akmens,o kraujas iš jos galvelės nevaldoma bėgo juo.

Paėmė ją ant rankų. Paguldė ant žemės. Suplėšęs savo rankovę pradėjo valyti jos kraują.
- Blemba..- tyliai tarė.

Guli sau toliau,nežada atsigauti.Tiksliau,jos pasąmonė nežada,šiuo metu pati Eli atsijungusi nuo išorinio pasaulio.

Atsiduso ir pridėjo tą savo rankovę prie jos galvos, kad sustabdytu bent kiek kraujavimą. Nežinojo ką vaikis daryt.

Po kelių minučių Eliza atgavo sąmonę ir pasąmonę.Atmerkusi akis priešais save matė kažkokį žmogystą,bet nuo belenkaip svaigstančios galvos ir besiliejančio vaizdo neatpažino Eduardo.Pasirėmė alkūnėmis į apsnigtą žemę ir pabandė atsistoti ar bent jau pasislinkti nuo nepažįstamojo,tačiau tik dar labiau galva ėmė suktis.

- Eliza, nusiramink.- Pasakė bandydamas ją pasodinti normaliai.

Atpažinusi Eduardą iš balso aprimo.Susiėmė rankomis už galvos.
-Bliam,kai sudavė...-sudejavo ir iš skausmo sukando dantis.Pajuto,kaip kraujas nusrūva už kaklo.

ATsiduso ir vėl uždėjo tą skudurą jai ant galvos, kad sulaikytų kraujavimą.
- Tikrai nenorėjau.. atsiprašau..

Prispaudė skudurą ar ką ten prie praskeltos vietos.Pašnairavo į vaikiną.
-Nieko,aš dar ne tiek patyrusi...-sumurmėjo.Dabar vienintelis dalykas,kurio norėjo,tai buvo,kad galva nustotų suktis.Skausmas dar pakenčiamas šiaip tai,o svaigulio ji nepernešė.

Atsiduso ir atsisėdo prie jos.
- Viskas gerai?- Paklausė.

-Tau reiktų išmokti susivaldyti...-pikta sumurmėjo.-Taip,man viskas gerai,-atsiduso ir susiraukė iš skausmo,kuomet pajudino kairįjį petį.Pamažu ėmė vilktis striukę,mat norėjo pasižiūrėti,kokia padėtis.

- Pati žinai, kad negaliu.- Tyliai tarė nuleidęs galvą. Atrodė kaip nuskriaustas šunytis.

Nebebaigė vilktis striukės,mat,kai judindavo petį,per jį vis eidavo gan dideli skausmai.Kiek prasisegiojusi marškinukus ir juos timptelėjusi už rankovės žemyn ėmė apžiūrinėti petį.Aiškiai matsi,kad jis yra gan smarkiai nubrozdintas,o daugiau suytenkimo nieko neturėtų būti.Bet vis tiek skaudėjo...Pridėjusi lazdelę prie užgautos vietos sumurmėjo burtažodį nuo sužalojimų,kurio Eduardui nereikėjo žinoti.Pečio jau nebeskaudėjo,tik šiek tiek maudė.

Atsiduso.
- Viskas gerai?- Paklausė vaikis ne kažkaip blogai jautėsi dėl to.

-Jei galva tiek nesvaigtų,būtų osam...-atsiduso ir užsisagstė marškinukus ir apsivilko striukę.Kraujas jau nebe tiek bėgo,tačiau buvusią Rduardo rankovę vis dar prispaudė prie pakaušio.

Atsiduso.
- Tikrai labai atsiprašau dėl to.- Pasižiūrėjo į ją tokiu šunyčio veiduku.

-Nieko,mažiuk,-pasakė ir išspaudė menką šypsenėlę.Pridėjo lazdelę prie praskeltos vietos ir ištarusi burtažodį sustabdė kraujavimą.