Tiltas.

Giselė lėtai atžingsniavo čia su braškių dėžute rankoje. Atsisėdo šalia krašto ir pažiūrėjo į šaltą, lėtai banguojančia jūra. Ilgai stebėjo bangas, kurios lūždavo nepasiekusios savo tikslo, bet tada vėl atsikeldavo ir bandydavo pasiekti krantą. Giselė norėjo rasti savo kranta, lepalūžti, bet kuo daugiau kartų kilo, tuo sunkiau buvo kilti kitą kart. Ji buvo pavargusi nuo visko... meilės, narkotikų, alkoholio, žmonių... Vienintelis jos troškimas buvo tiesiog atsigulti ir miegoti, bet kaip? Namuose jos laukė draugė ir nauja draugė, kurioms Gis buvo prižadėjusi bledynų pyragą.. Negi ji jas paliks, be braškių??
Staiga Giselė kišenėje užčiupė maža maišiuką su mažom, labai nekaltom atrodančiom tabletytėm...
-Viena, nepakenks...
Nusišypsojo ir praraijo vieną ir dar viena, dar ir dar kelias. Širdį užliejo tokia ramuma, tokia apgaulinga šiluma ir gerumas, kad veidą nevalingai iškreipė palaimos šypsnis. Jai jau nereikėjo nieko, tiesiog bti čia, bet staiga Giselės širdies raumuo nevalingai sutrūkčiojo...

Tamyra nesuprato, kodėl ji atėjo būtent čia. Bet apsižvelgus, akimis perbėgo tiltą ir sustojo ties kažkokiu pažįstamu siluetu. Ji greitu žingsniu priėjo prie sėdinčios merginos.
- Mažut, ką tu čia darai?! Kas nutiko? Kodėl tu sėdi ant turėklų?! - Klausinėjo išsigandusi

-Man atrodo viskas...
Giselės dešiniu skruostu nuriedėjo ašarą, ne skausmo, ne liūdesio, o velniško palengvėjimo ir laisvumo.
-..mano širdis.. Ji rado ramybę, jai viskas gerai, jai daugiau niekada neskaudės...
Giselė su pačia nuoširdžiauia ir dėkingiausia šypsena pašvelgė į Tamyrą - vienintelę savo draugę. Pridėjo ranką prie širdies.
-Pagaliau jai bus gerai...

- Bet... Bet kaip gi aš?? Tu mane palieki? Kodėl? Ką aš padariau... - pravirko Tamyra, ji nedažnai verkė, bent jau nuoširdžiai, o dabar jos ašaros liejosi laisvai, o akys kažko ieškoje Giselės akys. Gal noro gyventi? Gal prasmės?.. O gal... Atsakymų? - Tu pamiršai pažadą? Pažad kurį davei mūsų bendravimo pradžioje, kad dar nuvyksim į Paryžių?! O tavo svajonės?

Giselės veidu nuriedėjo dar vienas blizgantis lašiukas.
-Atleisk...
Giselė ištiesė ir savo dar šilta ranka palietė Tam delną.
-Negaliu išduot širdies...
Giselės lūpas nutvieskė šypsnis skirtas, viskam.. Dangui, jūrai, Tamyrai net jos aukštakulniams... Širdis rimo, rimo kol aplink Giselė atrodė nutilo viskas ir tada tik du silpni stuktelėjimai. Viskas. Giselės akys užsimerkė. Tokia buvo šios istorijos pabaiga.

Tamyra pagavo šiltą Giselės kūną, parklupo ant kelių ir verkė taip, kaip niekada dar neverkė. Ji negalėjo patikėti, mergina iš kurios ji sėmėsi patirties, leido smagiai laiką, nebėra.... Ji čia, bet jos nebėra... Tam keliai ėmė šalti, jautė ir jau šąlanti Gis kūną. Sukaupusi visas likusias joje jėgas nešėsi merginą ant rankų. Pasisekė,kad ši lengva buvo... Bet staiga sustojo. "Gal ji norėtų geriau likti čia? Bet tam reikia ją sudeginti... Aš bijau..." - susimąstė.
- Saule, ką man daryti? - klausė negyvo kūno, tikėdamasi sulaukti atsakymo..

Tam vėl neiškentusi skausmo parklupo, pasidėjo kūną šalia ir įsikabinusi prigulė. Už kokių 15-30min atkeliavo pasiimti kūną. Tamyra žinoma prieštaravo, mosikavosi rankom. Ją vis bandė nuraminti, bet ji net negalėjo suprasti ar jo draugė gyva, ar mirus. O gal tik apsimeta? Ir kas iškvietė tarnybą, gal pati? Ji buvo tokioje šoko būsenoje, kad tiesiog akimirka sustojus, gavo gerą dozę raminamųjų ir buvo išvežta kartu. Tik viena į morgą, kita - kažkur tarp 4 baltų, minkštų sienų...