Parkas

Kadangi viską jau išsiaiškino ir sužinojo, Tayloras žadėjo keliaut namo. Bet per savaitę, praleistą Paryžiuj, čia jau visai smagu pasidarė, todėl Tayloras atėjo pasėdėt čia prieš grįždamas namo. Išsitraukęs užrašų knygutę, pradėjo piešt paukščiukus. Du pagaliukai, apskritimas, mažesnis apskritimas, trikampiukas vietoj snapo - vualia, štai ir paukštukas.

Dvi valandas turėpėjęs už medžio, Danielis pagaliau nutykojo Tylorą. Lėtai priėjęs iš už nugaros, išsitraukė iš po striukės mirtiną ginklą ir tinktelėjo juo Taylorui per pakaušį. Trinktelėjo ne bet kuo, o gėlių vazonu.

- Čia dabar?-dar paklausė ir atsisukęs nuvirto. Niekas neišlaikytų gavęs iš vazono į galvą, netgi superTayloras.

Danielis pasičiupo Tayloras už rankos ir nusivilko už medžių. Tada dingo oru.

Elisabeth kaip visuomet viena atėjo pasivaikščioti. Dėja šiais metais ji nesusirado savo Valentino, o dabar viena vaikštinėjo žiūrėdama į laimingas poras. Džiaugėsi, kad bent kažkam sekasi.

Eduardas lėtai vaikščiojo po parką. Jam reikėjo nusiraminti. Gi nesenai neteko savo tėvų, kaip ir visos giminės, taigi nėra kas jį priglausti galėtu, todėl reikėjo jam nusiraminti. Žiūrėjo į žemę ir net nepastebėjęs atsitrenkė į E.

Elisabeth pakėlė akis į vaikiną.
-O tai tu.. Tas vaikinas su randais.
Niekaip negalėjo atsiminti jo vardo, bet šypsena nušvietė visą E. vardą.

Atsiduso.
- Jau spėjai mano vardą pamiršt? Kaip miela.- Pavartė akis.

-Ei nebūk toks liūdnas, juk šiandien visi vieni kitus myli.
Nusišypsojo pačia fainiausia šypsena kokią tik turėjo.

Atsiduso.
- Negaliu.. šiandien savo tėvų netekau.- Tyliai tarė ir nė nežvilgtelėjo į merginos veidelį.

Elisabeth nemokėjo žodžiais guost žmonių, todėl tik apsikabino vaikinuką.

Atsiduso ir kiek atsitraukė nuo merginos. Aišku jei nusišypsojo.

-Net nežinau ką pasakyt.. Man tikrai labai gaila..
Sumurmėjo, žvilgsnį nukreipdama į kitą pusę.

- Nesvarbu, jie vis tiek manęs nekentė.- Šypt ir atsuko jos veidelį į save.
- Nori pasivaikščiot?- Paklausė.

-Noriu...
Taip pat nusišypsojo vaikinui ir susikišo rankas į kišenes.

Nusišypsojo ir lėtai pradėjo eiti.
- Tai kiek tau?- Paklausė tokiu mielu balsu.

-Septyniolika.
Nusišypsojo ir eidama toliau žvalgės aplinkui.

Jis kiek giliau įkvėpė.
- Tai ko jau taip dairaisi?- Nusijuokė tyliai.

-Gražu. Argi ne? Meilės miestas, visi laimingi... Beveik visi.
Šyptelėjo, nejučia įbrukdama savo ranką į jo delną.

{{Flirt level: Expert ;DDD}}

Nusišypsojo vaikinukas.
- Tai nori pasakyt, kad tu nelaiminga?

((Čia man? :DDDD))

-Nevisai.
Toliau šypsojosi.
-Kaip manai kodėl žmonės sako, kad čia meilės miestas?

((Tai ne ;DD))

- Nežinau, gal todėl, kad čia neįmanoma neįsimylėti?- Šypt.

((Daug praktikuojuos taip sakant :DDD))

-Bet juk tai miestas, kaip ir kiti.. Vsame pasaulyje žmonės įsimyli..
Toliau šypsojosi.

- Bet čia gi tokia romantiška atmosfera.- Nusijuokė vis dar laikydamas jos ranką.